Pasisakymas Apskritojo stalo diskusijoje „Lietuvos valstybės atkūrimas pasaulio politikų akimis“, 2012 m. spalio 19 d.

/.../

E. ZINGERIS. Norėčiau paprašyti žmogų, kurio politinės valios ne tik Kovo 11-osios, bet daugybės žingsnių politinės valios dėka mes esame šiandien nepasiekiami diktatūroms, dėl kurios mums šiandien parašė laišką Maskvos demokratai, kad mūsų kelias buvo sėkmingas, o jie dar yra pakeliui. Borisas Nemcovas ir kiti, - tie, kurie iki šiol kapanojasi čia pat, už kelių kilometrų, ten siena su Baltarusija, kurioje iš karto prasideda Lenino ir Dzeržinskio skulptūros - tų žmonių, kurie pusę žmonijos paskandino kraujyje ir kančiose, bandė pasiekti gudrų pa­valdumą. Taigi už kovą prieš šį gudrų pavaldumą aš pats norėčiau šiandien pasveikinti savo to meto bendražygį profesorių V. Landsbergį ir paprašyti pasakyti mums, jaunimui, nes čia yra jaunimo sesija, keletą savo įžvalgų. Jeigu būtų galima, ką jūs galėtumėte pa­sakyti mums?

V. LANDSBERGIS. Ačiū, Emanueli. Sveikas, jaunime. Kad čia mes girdėjome mums labai brangių žmonių, svečių iš broliškų šalių žodžius, tai viskas gerai, gražu ir džiau­gsminga. Bet jeigu čia yra jaunimo apskritasis stalas ir jeigu aš pradėsiu dabar paskaitas skaityti, tai atrodys, kad sėdime čia grupė profesorių, o ten - studentų auditorija, kuri laukia, kada tie baigs kalbėti. Aš labai mielai kalbėčiausi tikrai apskritojo stalo forma su jumis, čia atėjusiais, atsakydamas į tai, kas jums rūpi, jeigu jūs norite manęs klausti. Gal jūs tarpusavyje dar geriau galite aiškintis, kaip matote dabartinę Lietuvą, kas jums patinka, kas nepatinka ir ką jūs darysite, galbūt jau darote? Ir, žinoma, ką darysite, kad būtų ne blogiau, o geriau. Nes neužtenka tik stebėti ir ruoštis.

Sovietų laikais buvo kažkoks komiškas personažas spektaklyje ar filme: toks vyrukas, kuris mėgdavo pavalgyti ir ilgai miegoti. Jo klausdavo, ką tu šiuo būdu darai? - Aš ruošiuosi. Ruošiuosi būsimiems darbams, kaupiu jėgas. - Na, kaupti jėgas galima labai ilgai, bet štai atėjo laikas, kada studentai uždainavo „Gaudeamus“ ir himnus ir išėjo su trispalvėmis nuo Vingio parko į miestą. Kažkas prasidėjo. Gal matėte tokį filmą „Kažkas atsitiko“ apie roko maršus su A. Mamontovu, su A. Kaušpėdu, kaip tada kažkas įvyko.

Aš gal pratęsiu vieną mintį, ką paminėjo Emanuelis apie V. Nabokovo sukurtą istoriją. Pasirodo, kad V. Nabokovas parašė ne vien „Lolitą“, labai įdomią knygą ypač vy­resniems vyriškiams, bet jis parašė dar kažką apie dirbtinį gyvenimą, kuris sugriuvo, kai vienas asmuo pasakė, kad čia kažkas ne taip, ar tikrai čia gyvenimas? O dar seniau (aš manau, kad visi turėjome vaikystėje pačią gražiausią literatūrą – H. K. Anderseno kūrybą) buvo pasaka apie nuogą karalių, kurį visi dvariškiai, visi pataikūnai gyrė, žavėjosi, kokie jo nuostabūs rūbai. Mat buvo pasakyta, kad karalius pasirodys su naujais rūbais. Visi gyrė ir žavėjosi, nors ir pečiais traukė, mirkčiojo vienam kitam, nes karalius buvo nuogas. Bet kažkoks nesusipratėlis vaikas prašneko, ką jūs čia kalbate, juk karalius nuogas! Ir ta­da, nepaisant pasipiktinimo, koks tas vaikas politiškai nekorektiškas (dabar sakytume, o Andersenas tokių sąvokų dar nežinojo, kai tenka pasakyti taip, kaip yra), rūbų spektaklis nepavyko. Mes kažką panašaus padarėme maždaug 1988 m. Tai buvo subrendę: melas, veidmainystė, netikras gyvenimas jau buvo daug kam virš gerklės. Ir štai pirmas mitingas, kurį vos gimęs Sąjūdis sukvietė Vilniuje, Katedros aikštėje. O kaip sukviesti žmones, kad tai būtų leista, ir neišsiduoti, kad kažkoks Sąjūdis kažkokių tikslų turi? Ką gi, mes panaudojome apgaulingą manevrą, neva norime palydėti Lietuvos kompartijos at­stovus į partinę konferenciją Maskvoje. Sąjūdis nori gražiai išlydėti kompartijos delegatus! Todėl gal neuždraudė ir neišvaikė iš karto, nors žmonės ėjo jausdami, kad čia kažkas bus. Kai kas atsinešė trispalves, vyresni žmonės atėjo gražiai apsirengę, pasitempę ir kai prasidėjo mūsų kalbos, kad karalius yra nuogas, kad gyvenimas ne toks, kaip apie jį oficialiai kalbama, ir kad čia mes išlydime į Maskvą kažkokius atstovus, – o kokie jie atstovai?! kas juos rinko? kam jie atstovaus? ar jie ten spręs kokius nors Lietuvos reikalus? o kas juos įgaliojo? – tai karalius pradėjo ir drebėti nuogas. Žinoma, mes mandagiai tą viską darėme, bet jau atėjo laikas kalbėjimo apie dalykus kaip yra, o ne taip, kaip priimta, kaip mandagu arba „korektiška“. Kokie čia atstovai? Kad ir Brazauskas ar Zaleckas, ar Mokslo akademijos prezidentas Požėla. Ir kas? Jie net komunistams neatstovauja, nes net komunistai jų nerinko. Jie patys save išsirinko, o pasiskelbė, neva yra atstovai.

Šį burbulą mes susprogdinome iš karto. Žinot, kaip į balioną užtenka adatėle ba­kstelėt ir baliono nebėra. Taip čia yra visko pradžia arba visų pasikeitimų pradžia. Jeigu mes turime atstovus, tai tikri atstovai galų gale atstovauja mūsų valiai. Ar jie turi savo valią, garbę, padorumą tai vykdyti? O jeigu jie yra nupirkti arba paskirti ir gavę vien kokią dovanėlę už tai?

Čia jauni žmonės gal neįsivaizduoja, kaip būdavo sukviečiama dar sovietinės Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jau buvo šitas namas, bet į namą suvažiuodavo žmonės vos dukart per metus pakilnoti rankų dėl jau paruoštų sprendimų be jokių diskusijų. Ir sprendimai būdavo pagal direktyvas iš Maskvos: ką dabar reikia „sąjunginėse respublikose“ įgyvendinti, ką ten Centro komitetas Maskvoje nutarė. Po tokios sesijos (vienos dienos sesija dukart per metus), kai prištampuojami neva įstatymai, tai paskui vadovybė, žinoma, turėjo gal savo atskirus kokius bufetus ir pasilinksminimus, o eiliniai deputatai nueidavo į Filharmoniją, ten kon­cer­tėlis, ir išeidami gaudavo po maišelį mandarinų arba apelsinų, kurių parduotuvėse šiaip nebuvo. Tai bent buvo didžiausia retenybė parvežti kur nors į Pasvalį ar Kelmę savo šeimai kokius 20 apelsinų. Pasaka! Atsimenu, kai aš vaikams iš Varšuvos parveždavau tris bananus, kaip tai buvo nauja ir nepaprasta: o, tėvas bananų parvežė! O tėvas į lietpalčio kišenę įsikišdavo, į vieną kišenę tris bananus, į kitą kišenę kokią nors draudžiamą knygelę.

Tie laikai, kurių neįsivaizduojate. Mano viena padėjėja papasakojo prieš kokius dešimt ar keliolika metų, kad jos sūnus paauglys, grįžęs iš mokyklos (bet jau turėjo smegenų), pasakė: „Mums ten aiškino, bet aš nesupratau, kas buvo tie kolūkiai“. Mama jam papasakojo. Jis pradėjo juoktis ir sako: „Tu man čia nesąmones kalbi, juk tokių dalykų būti negali“. Aš jums dabar nepasakosiu apie kolūkius. Papasakojau, kaip paposėdžiavus vieną dieną čia, šioje salėje, prištampavus kažkiek įstatymų galėjai gauti maišelį apelsinų – premiją už gerą politinį darbą. Tai buvo nuogo karaliaus laikai.

Mes pradėjom šnekėti, na, kokie atstovai. Sąjūdis juos iš tikrųjų renka, ir į Sąjūdžio Stei­giamąjį suvažiavimą suvažiavo žmonės išties rinkti, nes per visą Lietuvą buvo jau sukurtas Sąjūdžio grupių tinklas; ir dabar mes jau sakome, nes galų gale tai įvedėme į dabartinę įstatymų visumą, kad tai buvo atstovybė. Sąjūdžio suvažiavimas ir Sąjūdžio Seimas, kuris po to posėdžiaudavo kas keli mėnesiai, o ne taip, kaip Aukščiausioji Taryba – kada ne kada. Ir čia sėdėdami viršininkai burbėdavo, kas čia yra: vienam Lenino prospekto gale (taip va­dinosi) yra namas su viena vėliava, kur susirenka ir posėdžiauja, kitam gale namas turi kitą vėliavą, ten taip pat susirenka ir posėdžiauja, ir sprendžia Lietuvos reikalus. Kur čia dabar tikra valdžia? O tikra valdžia buvo ten, kur buvo tikra vėliava, ir žmonės tos valdžios klausė. O ji spaudė čia sėdinčią valdžią, kad ką nors darytų pažangos kryptimi.

Štai pasakoju jums apie demokratijos principus ir jų atkūrimo pradžią Lietuvoje. Tai reikia suvokti – per demokratiją ėjom į laisvę, į nepriklausomybę, nes ne­ma­tė­me jokių kitų galimybių – nei Sąjūdis, nei dauguma žmonių nebūtų parėmę kokių nors kvietimų sukilti, apsiginkluoti, jėga griauti šitą neteisėtą tarybų valdžią, pakarti keletą komunistų. Nieko iš to nebūtų išėję, visiškai ne. Bet tada mūsų tikslas buvo pasiekti, kad atstovai būtų tikri atstovai, kad atstovai žinotų, ko nori tie žmonės, kurie juos išrinko atstovauti, ir tada jie spręstų, kokia turi būti Lietuva. Mes net nesakėme, kaip jie būtinai nuspręs. Mes įsivaiz­davome, kaip jie nuspręs, bet tegu tik atsiranda sprendimas iš pačių žmonių per tikrus atstovus, o ne apsimestinius arba iš viršaus paskirtus.

Taip ir ėjom į Kovo 11-ąją ir taip gynėmės toliau. Kai M. Gorbačiovas reikalavo: „Atšaukit tą savo kvailą nepriklausomybę (tokia buvo tiesioginė kalba), nieko jums iš to neišeis, niekas nepripažins. Mes, Sovietų Sąjunga, niekada neleisime, mes negalime to leisti. Tai ir jūs čia nesvaičiokit nesąmonių, priimkit… Mes jums trupučiuką kokių nors nuolaidų, lengvatų pa­darysim, ir džiaukitės“. Aš buvau mandagus žmogus. Aš nesakiau, eik tu po velnių. Sakiau: „Žinote, Michailai Sergejevičiau, čia gal jūsų ir geri pasiūlymai, bet kad mes negalime priimti tokių sąlygų. Mes esame įsipareigoję“. – „Kam įsipareigoję? Ką jūs čia…“ – „Na, savo žmonėms“.

Žinot, mes ėjome į rinkimus, mes jau buvome Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje, jau žmonių iš tikrųjų išrinkti. Buvo pirmi rinkimai į tą suvažiavimą Maskvoje, kuris vadinosi Liaudies deputatų suvažiavimas, o jame Sąjūdis konkuravo su Komunistų partija. Komunistų partija buvo pripratusi, kaip anksčiau, kad jokios konkurencijos nėra. Tu ateini balsuoti, čia yra dėžė, gauni vieną popiergalį su viena pavarde. Tu nieko negali pasirinkti. Tu nueini kaip ablauchas ir įmeti tą popieriuką. Dalyvavai „demokratiniame balsavime“. Buvo toks pasityčiojimas, kad vieną kartą aš nėjau. Man taip pasidarė pikta, kad aš nėjau, o paskui kokį mėnesį neramiai miegojau, kada man paskambins iš KGB, kodėl tu nebuvai balsuoti. Nebuvai išvažiavęs, nesirgai, o neatėjai balsuoti! Štai tokie dalykai buvo, bet dabar mes tapome iš tikrųjų išrinkti. Mes konkuravome, mes nugalėjome.

Jūs įsivaizduokite, Lietuvą dar valdo vietininkai, juos ten prižiūri iš Maskvos, bet vis tiek visi juos pažįsta, jie tokie žymūs. O čia kažkokie sąjūdininkai, mokytojai, muzikantai, filosofai. Žmonės už mus balsuoja. Mes laimėjom tuos rinkimus žinot, kokiu santykiu? 36:6. Sąjūdis prieš Komunistų partiją. Ir nėra ką daryti! Jau jie tokias taisykles nusistatę, dabar ką, anuliuoti rinkimus? Šiandien už tuos perkamus rinkimus būtų labai gerai juos anuliuoti, bet ten nebuvo perkami rinkimai, buvo tikri rinkimai.

Aš M. Gorbačiovui sakau, kad mes esame įsipareigoję, mes kalbėjome žmonėms viena, mes negalime dabar daryti kita. (Balsas salėje) Ką? (Balsas salėje) Jis sakė… Ne, jis dar gudriau pasakė. Jis paskui suvokė, galų gale: „Aš suprantu, jūs nežinote, ką reiks tada pasakyti savo žmonėms, kaip pasiaiškinti. Tai mes jums padėsime sugalvoti, ką jiems pa­sakyti.“ Suprantat? Pasakyti tiems durneliams, tai liaudžiai. Jūs nežinot - ką? Mes žinome, mes ką nors sugalvosime, jūs galėsite jiems pasakyti, makaronų kokių pakabinti. Tokie buvo požiūriai į atsakomybę, į santykius su žmonėmis. Valdžia ir liaudis, tauta ar kas – tai aniems buvo niekas. O mums buvo ne niekas, buvo pagrindas. Mes iš čia gavome jėgą, kad kalbame žmonių vardu ir negalim trauktis nuo to, kas yra susitarta su žmonėmis.

Tiesą sakant, kai Sąjūdis laimėjo rinkimus ir mes ėjome į Aukščiausiąją Tarybą, o čia vyko tie visi dalykai ir Kovo 11-osios sprendimai, ir po to pustrečių metų gynimo, ką mes padarėme, tai mes buvome turbūt beveik vieninteliai, arba toks parlamentas ir tokia partija, kuri įvykdė, ką žadėjo. Suprantant, visos žada, žada ir niekada neįvykdo. Suranda kokių nors pasiteisinimų – tai mes per mažai balsų turėjome, tai ten sukliudė kas nors. Žadėjom, norėjom, bet neišėjo. Anąsyk taip nebuvo. Mes žadėjom ir padarėm! O kas mums už tai bus, kada mūsų galvos nulėks, tai – antraeilis dalykas. Pažiūrėsim - kaip bus, taip bus, bet mes turime padaryti, ką žadėjom. Mes net ne žadėjom, bet įsipareigojom, susitarėm su savo tauta, sumušėm rankom – eikit, darykit, tad mes turime eiti ir daryti.

Yra pagrindai, ant kurių galėtų stovėti valstybė, jeigu jinai to laikytųsi. O jeigu ji pati save parduoda, tai kaip ją gelbėti? Štai ir kolega R. Ražukas kalbėjo apie tuos perkamus rinkimus ir kad tai vyksta galbūt visur. Visokiom formom vyksta, bet Lietuvoje šiuo metu tai buvo daroma ypač ciniška ir žeminančia forma. Tada jau ne atstovybė ir jau ne demokratija. Aš nenoriu eiti toliau, nes kas nors nubėgs ir mane įskųs, kad aš kurstau. (Balsai salėje) Bet žinote, jeigu čia susirinktų šitie bomžų išrinkti deputatai į parlamentą ir kastų Lietuvai paskutinę duobę, tai aš nesigailėčiau, jeigu tokia demokratija būtų nušluota, nes tai jau ne demo­kratija. Kodėl aš taip neatsargiai pasakiau? Sakiau, kad nereikia man to kalbėti, bet prašau niekam neplatinti. (Juokas salėje) Ačiū, pirmininke. (Plojimai)

/.../

E. ZINGERIS. Čia yra tuometis Islandijos užsienio reikalų ministras. Jis yra pats geriausias mūsų klausytojas, kokią tai turėjo reikšmę. Aš pasakyčiau, po to paprašysiu profesoriaus, kad jis pasakytų apie tai. /.../

V. LANDSBERGIS. Yra tokių momentų, kurie žmonėms labai tiesiai suprantami ir įsirėžia ilgam. Islandija buvo drąsiausia, nuosekliausia būtent sovietų dip­lomatinės blokados akivaizdoje, nes sovietų valdžia, - pirmiausia Vakaruose labai populiarus prezidentas M. Gorbačiovas, - visur labai aiškiai kalė ir įtikinėjo, kad lietuviai elgiasi neteisingai, jie nesutinka eiti konstituciniu keliu, jie susirinko naktį, pabalsavo ir dabar skelbiasi, kad jie nepriklausomi. Kokios nesąmonės! Įsivaizduokite, kokia nors Kolorado valstija arba Škotija, tuojau dar kas nors paskelbs nepriklausomybę, jeigu tik jūs pritarsite tokiems išsišokimams, kad kurios nors valstybės dalis staiga sugalvoja ir skelbia nepriklausomybę. To negali būti! Yra pasaulyje tvarka! O M. Gorbačiovas siūlo Vakarams „naują pasaulio tvarką“: nusiginklavimą, taiką, tik palikite mums užgrobtas žemes, kaip sakoma, skliausteliuose. Kad taip, kaip yra, būtų užtvirtinta, ir niekas nesikeistų. O mes ten kaip nors biznelį darysime – Sovietai ir Vakarai.

Jis turėjo pasisekimą, jį laikė taikos nešėju, nenorėjo nei matyti, nei girdėti, kaip jie žudo žmones Tbilisyje arba dar kur nors. Paskui Baku. Buvo baisios skerdynės žmonių, no­rinčių laisvės, nesutinkančių su sovietine tvarka. Atėjo žudynės ir į Vilnių. Taikstantis su tuo, kad sovietams leidžiama kalbėti – čia mūsų kiemas ir mes jame darome, ką norime. O mes pasakėme, kad tai nėra jūsų kiemas, čia yra mūsų kiemas. Jūs atėjote ir apsigalvokite, ką jūs čia darote.

Atsimenu tokį senuką, kuris atėjo į Aukščiausiąją Tarybą, toks nuostabiai gražus, žilas, ne­didelis, su žila barzdele, jis atėjo kažkur iš Dzūkijos pasakyti savo minties. Jam parūpo, kodėl aplink mus neteisingai kalba. Visi žmonės tada buvo politiški, visi klausėsi radijo, televizijos, skaitė lai­k­raščius. - Kodėl mus, Lietuvą, kaltina, priekaištauja arba svarsto kaip čia mes norime išeiti iš Sovietų Sąjungos. O senukas sako: klausykite, bet juk tai jie turi išeiti. Taip pat, kaip tas vaikas, kuris pasakė, kad karalius nuogas. Mes niekur nenorim išeiti. Čia mitinguose dabar buvo filmas, seni įrašai. Žiūriu mitingą, aš jau kažko irgi nepamenu, ar jau to senuko įtakoje, ar pats buvau sugalvojęs, bet irgi sakiau: čia mes esame savo žemėje, mes savo vietoje, mums niekur nereikia eiti. Kažkokie kiti, svetimi atėjo, primetė mums savo svetimą tvarką, tad faktiškai jie padarė problemą, o ne mes darome.

Štai toje visoje propagandoje prieš blogus lietuvius arba bloguosius sąjūdininkus, kurie daro sumaištį, kai pasaulyje tokios šviesios perspektyvos ir didysis taikdarys ir reformatorius misteris M. Gorbačiovas taip gražiai kalba viską numatęs, atsiranda kažkokia Lietuva, kuri gadina reikalus. Gadina dėl savo kvailų sumanymų, kad jie gali paskelbti nepriklausomybę. Ir jeigu kas nors palaikys, tai Sovietų Sąjunga, žinoma, labai pyks ir reaguos. Daugelis šalių, galingų šalių Vakaruose rėmė žodžiais: jūs turite teisę, jūs elgiatės teisingai, bet mes pa­galvosime, kada ir kokiom tinkamom aplinkybėm atkursime ir diplomatinius santykius. O dabar dar neatėjo laikas. - Tai ką, ar mes - dar Sovietų Sąjunga, ir su mumis gali daryti ką nori kaip su savo pavaldiniais? Lyg ir negražu, kai elgiasi blogai ir lieja kraują. Tad pasakykite, kad mes ne Sovietų Sąjunga! – Kai ateis laikas, mes pasakysime. - Suprantate, kokia dviprasmybė.

Štai yra šalis, kuri pasakė. Ji pasakė: ne, jie ne Sovietų Sąjunga, jie yra ne­priklausoma Lietuvos valstybė. Pirmoji šalis. Ji netoli, Atlante, bet aplink ją nestovi jokie sovietų tankai, ji nepriklausoma su visais savo energetikos resursais, gaudo lašišas ir gerai gyvena. Tad sovietai pagrasino ir iš tikrųjų nutraukė lašišų pirkimą iš Islandijos. Islandija turėjo kam parduoti savo lašišas, be to, jie ryklius valgo. Mane pavaišino ponas J. Hannibalssonas marinuotu rykliu, ir aš iki šiol negaliu užmiršti, koks tai buvo siaubas, bet toks jų nacionalinis valgis. Tai liko atminty, nors iš tikrųjų buvo reikšmingų žingsnių jau anksčiau. Tik čia nėra laiko kalbėti apie tai, ką aš paskui sužinojau. Bet nuskambėjo, kad Islandijos parlamentas paskelbė, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Kaip ir buvus, mes turėjome santykius, dabar pavedama Vyriausybei tai sutvarkyti. Ir pradėjome dirbti, negarsindami pasauliui, rengėme dvišalę Vyriausybių deklaraciją. Kai ji bus paruošta, A. Saudargas nuvažiuos kur nors į užsienį, susitiks su Islandijos ministru, ir jie pasirašys, o tada paskelbsime ir pasauliui, kad jau atkūrėme diplomatinius santykius. Tokie buvo šiek tiek sąjūdiški žai­di­mėliai neiššokti per anksti. Bet kai Islandijos parlamentas nutarė ir pa­skelbė, kad tai turi būti padaryta, jau buvo viskas aišku, ir nuskambėjo per pasaulį. Man atminty labai liko vienas momentas: kai Maskvoje buvo pučas, kai žlugo Sovietų Sąjunga, dar ne Sovietų Sąjunga, bet žlugo pučas, buvo aišku, kad mums pavojus praslinko. Mat mums ant galvos jau buvo pakabintas pučistų kirvis. Pasakė: jūsų nėra, jūs dabar vykdysite karinius įsakymus arba kariuomenė padarys tai, ką privalo, įvykdydama kažkokią sovietų konstituciją, nors mes paskelbėme, kad ji negalioja. O anie: jūs galite sau skelbti, bet ji galioja. Ir pasaulyje niekas kitas nepasakė, kad ji mums negalioja, išskyrus Islandiją.

Vis dėlto pučas žlugo, ir čia, nepriklausomybės aikštėje, buvo didelis mitingas, ir atsirado mergaitė. Kaip gėlytė, graži, jauna, iš Islandijos. Žmonės tiesiog tirpo iš laimės. Ji buvo parlamento narė, jauna parlamento narė Lara Ragnarsdottir. Ji atvažiavo pasižiūrėti, kas čia darosi, gal ir paremti mūsų. Ji pati sakė, neįsivaizdavo, kad staiga taps tokia reikšminga. O mums ji buvo kaip Islandijos simbolis, visi norėjo ją bučiuoti, ant rankų nešioti.

Panašiai, kaip prieš tai pavasarį Amerikos prezidentas, kuris nesijautė labai gerai, nors vis tiek šį tą darė mūsų naudai, - prezidentas G. Bushas atsiuntė buvusį prezidentą R. Nixoną kaip savo pasiuntinį. Pabendrauti, sužinoti, kaip čia mes ką matome, kokie gali būti tolesni dalykai. Bet pats faktas, kad atskrido, ką tai reiškė žmonėms Vilniuje: Amerikos prezidentas, suprantate?! Nesvarbu, kad buvęs, bet štai Amerikos prezidentas su mumis! Žmonės stovėjo su Amerikos vėliavėlėmis, švietė viltis, kad mes tikrai neužmiršti, ir dar ne bet kas. Islandija - labai gražu, bet Amerika, tai ohoho ir dar prezidentas! Žmonėms lieka pijaras, kaip dabar sako, bet tas pijaras gali būti galingas ir labai gražus, ten niekas nieko neapgaudinėja, o tiesioginis poveikis į sąmonę yra labai svarbus. Islandija vis tiek liko pirmoji. Vilniuje yra Islandijos gatvė, yra paminklų, buvo statomi kryžiai Islandijai pagerbti ir atminti Lietuvoje. Štai ką reiškia tikras draugas! Žinoma, tą politiką darė čia esantis mūsų draugas J. B. Hannibalssonas.