Jūrų skautams

Kalba skautų konferencijoje Seime, 2012 m. spalio 20 d.

Sveiki, skautai, sesės ir broliai! Man labai smagu, kad esu šiandien Lietuvoje, Vilniuje, galėjau priplaukti prie jūsų konferencijos ir pasveikinti, tarti keletą žodžių, kodėl man brangi ši organizacija, kodėl ją matau kaip labai svarbią. Visada norėjau, kad ji būtų svarbi ir įtakinga. Kai tik atsirado galimybės jai atgimti kartu su atgimstančia Lietuva, dar net neturint atkurtos valstybės, o skautai jau stovėjo Baltijos kelyje ir, kaip tyčia, greta manęs su savo vėliavomis prie Vilniaus Katedros. Man buvo labai smagu tokioje kompanijoje su artimaisiais. Vienoje pusėje – mano šeimos nariai, kitoje pusėje – ki­tos šeimos nariai, jauni skautai.

Man neteko būti skautu, aš buvau per jaunas. Mano brolis ir sesuo buvo skautai, veikė toje organizacijoje, ypač mano sesuo, dešimčia metų vyresnė, ji tautinėse skautų stovyklose buvo literatūros ir žurnalistikos veikėja. Dar išliko šeimos archyve keli laikraštėliai, leidžiami vasarą skautų stovyklose. Tai įdomūs pėdsakai. Ir šiaip aš ilgai turėjau sovietų laikais, labai neafišuodamas, išlikusią namuose svarbią neploną knygą R. Baden-Powell „Skautybė berniukams“, išleistą lietuviškai. Žinoma, ją skaitydavau matydamas nebent galimybes, kurių jau nebegalėjo tada Lietuvoje būti, o paskui ta knyga kažkur nuplaukė, gal jau į mano vaikų rankas ir gal ten jų jaunimo tarpe kur nors paklydo. Bet kai pajudėjo vėl Lietuva, pirmiausia radosi Atgimimas, kai studentai per Gaudeamus šventę už­dainavo Lietuvos himną ir žygiavo iš Vingio parko į miesto centrą, tai atsirado Sąjūdis ir vėl atsirado skautai. Atsimenu jūsų veteraną garbingąjį F. Šakalį, su kuriuo šiek tiek pasikalbėdavom, kaip čia ką daryti, ir pasidžiaugdavau, kad jau yra skautų judėjimas. Labai norėjosi, kad jis būtų platus, kad apimtų Lietuvos jaunimą. O laikas buvo gana sujauktas. Atsimenu, kas trukdė plisti skautų judėjimui, jų Sąjūdžiui atkurti skautų broliją ir seseriją.

Dabar jūs turite skautiją jau naujai suformuotą pagal pasaulinę organizaciją, bet dar yra Lietuvoje ir seno modelio, man rodos, šiek tiek tų, kurie laikosi atskirai su brolija sau, o seserija sau, lyg būtų kaip bažnyčioje perskirti į kairę ir į dešinę, ir nepasiseka susitarti. Nežinau, kas sugalvojo dar ir eu­roskautus kažkur Vakaruose, niekada neišsiaiškinau, kokiu tikslu. Ar kad atsiribotų nuo Amerikos, ar nuo „salos“, jeigu tai prancūzų išradimas, nors toje saloje kaip tik skautybė ir gimė. Tad visokių keistų politinių dalykų yra, o kai kada jie randa atgarsio tautose, linkusiose skaldytis ir priešintis. Gal mes kada nors tą įveiksime, ir skautijoje, Lie­tuvoje bus vieni skautai. Labai to visada norėjau ir susirinkimuose ragindavau.

Kadangi kalbu apie skautų judėjimo atgimimą kartu su Lietuvos atgimimu ir Sąjūdžiu, tad štai ir problema, su kuria susidūrėme mokyklose, nes nepavyko pakeisti padėties. Greitai pa­sitraukiantieji senojo režimo žmonės buvo gudrūs. Jie priėmė tokią nuostatą, kad mokykla turi būti „depolitizuota“ - ideologinių organizacijų. Tartum tuo būdu naikindami komjaunimą, kuris ir taip jau buvo ne tik atsiskyręs nuo Sovietų Są­jungos, bet ir gulėjo mirties patale, skubiai visi jo funkcionieriai ėjo į verslą, pasiimdami kur pelningesnes vietas, netrukus tapo Lietuvos milijonieriais.

Bet ta proga Lietuvos dar sovietinė valdžia užbėgo už akių kitokių jaunimo organizacijų atsiradimui mokyklų sistemoje. Tai paskui gana ilgai trukdė. Palaipsniui buvo įveikiama. Žinau, kad mokyklose po kažkiek metų pradėjo rastis skautų struktūros, nors trūko vadovų. Vadovų rengimas irgi nebuvo lengvas arba nevyko taip greitai jų parengti. Vienu žodžiu, tas skautų sąjūdis vyko, bet ne taip greitai, kaip tada mums, kurie vadovavome Sąjūdžiui ir Lietuvos valstybei, būtų norėjęsi. Vis dėlto kiekvienas proveržis, kiekviena apraiška džiugino, ir norėjome tai skatinti.

Dabar man smagu pasveikinti jus, matau čia uniformuotus jūrų skautus… Man tai vėl primena prieškarinius laikus, kai aš dar buvau berniukas, bet mano sesuo buvo jau studentė ir aktyviai dalyvavo „Jūros“ korporacijoje. Ji buvo Vilniaus universiteto studentė (Vilnius jau buvo atgautas), ką tik prieš tai baigusi „Aušros“ gimnaziją. Žurnalas „Mūsų jūra“ jau ėjo, žinoma, daug anksčiau. Mano tėvas prenumeruodavo, pas mus namuose buvo daug tų žurnalų. Tada aš irgi iš dalies supratau, paskui jau labai gerai supratau istorinėje kultūrinėje plotmėje, kaip savotiškai Lietuvą suformavo jos senųjų laikų kontinentinė poli­tika. Neturėjimas aktyvaus veikimo jūroje ar jūrose. Nes buvo laikai, kai visai nedidelės valstybės buvo galingos jūrose, kai Danija rungėsi su Didžiąja Britanija, kuri turi valdyti jūras ir panašiai.

Paskui, aišku, atėjo Rusija su savo pretenzijomis į pasaulio valdymą. Rusijos caras Aleksandras II labai iškilmingai paskelbė, kad Rusija pasaulyje turi tik du draugus. Vienas - tai Rusijos armija, o kitas – Rusijos karo laivynas. Štai kokia vargšė vieniša šalis su dviem vieninteliais draugais, bet tai reiškė mintį. Tame glūdėjo jų mintis. O mūsų mintis vėlavo – kad ir mes turime pajusti Baltijos jūros kvėpavimą, pajusti visoje vi­suo­menėje. Žinote, jau daug dešimtmečių buvo praėję, turėjome Klaipėdą, praėjo karai, tartum viskas. Ten dar ilgai buvo pasienio zona draudžiama. Bet galų gale Lietuva buvo atkurta valstybė, jau ne vieneri metai, ir kartais išgirsdavau, kad kokie nors pagyvenę žmonės iš Lietuvos kaimo pirmą kartą nuvažiavo prie jūros. Suprantate, kaip tai skamba? Tarsi tai už tūkstančių kilometrų. O nuvažiuoja žmonės, jų širdį pagauna, džiaugiasi laime. Bet kodėl tos laimės nėra kiekvieną dieną?

Štai koks mūsų laukas veiklos, kuri labai reikalinga visuomenei, visai mūsų kultūrai, pačiam mentalitetui, jei mes turime jūrą savo širdyje. Taip atsitiko istorijoje, kad mums jūra yra Vakaruose. Jūra kviečia į ten, kur mūsų ryšiai. Ir senieji, gal dar tų laikų, kai kuršiai užpuldavo švedus, ne tik švedai užpuldavo lietuvius, ten buvo pasaulis per jūrą pasiekiamas ir traukiantis, įdomus. Gaila, kad tai nesitęsė ilgai, per visą šimtmečių istoriją, o tik paskui su atkurta Lietuvos valstybe, po Vasario 16-osios mes vėl įkvėpėme Baltijos oro, ir Lietuva vėl tapo europine valstybe. Bet, kaip sakiau, dar ne kiekvieno sąmonėje. Nors būtent jauni žmonės ėjo Klaipėdos vaduoti, žuvo už ją. Atsimenu, mano „Aušros“ gimnazijoje, kurią aš pradėjau lankyti 1941 m., iš tikrųjų dar buvo išlikusi didelė paminklinė lenta su įra­šytomis pavardėmis gimnazijos mokinių, kurie savanoriais žuvo už Lietuvą, taip pat, at­si­menu, ir Klaipėdos sukilime.

Štai mūsų krašto, mūsų tautos įvairių kartų ir dabar jūsų kartos, kurie ateinate, gairės. Labai norėčiau, kad paimtumėte kraštą į savo rankas ir kad keliai būtų tiesesni ir švaresni. To tikiuosi iš jaunimo, tad čia irgi labai reikalingas skautijos įdirbis, nes yra visokių kitokių „įdirbių“: viešoji erdvė, pramogų kultūra ar, tiksliau sakant, verslas. Pramogų verslas yra labai smarkiai nukreiptas į jaunimą ne tik imti pelną, bet ir versti jaunimą pliuškiais, tuščios dvasios žmonėmis, kad tik iš jų nieko gero nebūtų ir kad jokių kliūčių gudruolių politikai jaunimas nesudarytų.

Džiugina kiekviena sąmoningo jaunimo apraiška ir pasiryžimas, kaip jūsų. Todėl sveikinu jūsų konferenciją, jūsų veiklą. Linkiu, kad ji plėstųsi, būtų įtakinga. Nežinau, ar jūs vartojate posakį „Tėvynės labui“, kaip kariuomenė, bet čia tinka – „Dievui, artimui, tėvynei“. Viskas ta pačia kryptimi. Geros kloties, skautai! (Plojimai)