Vytautas Landsbergis Lietuvos ryto televizijos specialioje laidoje „Lietuvos balsas“, 2012-10-15 (1 val. 09 min.)

Laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis: Turbūt dar nėra ko daug kalbėti apie rinkimų rezultatus, nes paskaičiuota tik iš 400 apylinkių, t.y. penktadalio visų Lietuvos balsų. Yra [balsavusių rinkėjų] apklausa, kuri praėjusiuose rinkimuose buvo daugmaž teisi. Kaip Jūs vertinate pirmiausia savo partijos pasirodymą, kad ji paklaidų ribose yra tarp antros ir trečios vietų?

V.L.: Jeigu taip bus, tai neblogai. Puolimas visus ketverius metus buvo nepaprastas, ištisinis, ir [mūsų partija] tartum jau turėjo būti visai sunaikinta. Praktiškai visa spauda, visa žiniasklaida buvo prieš, ypač blogi koalicijoje buvo mūsų ministrai ir mūsų premjeras. Nors pasaulis giria, bet kas „mums“ tas pasaulis, mes geriau žinome.

E.J.: Iš Jūsų nuotaikos suprantu, kad tikėjotės blogesnio rezultato?

V.L.: Buvo įkalbinėjama, kad bus blogiau.

E.J.: Kad partija bus nušluota – to turbūt nesitikėjote?

V.L.: Ne, visą laiką rodė mus ketvirtoje vietoje, kaip ir nepajudinamai. O jeigu dabar tarp antros ir trečios, tai geriau negu buvo prognozuojama. Tačiau iš tikrųjų tai nedaug ką keičia. Tik tiek, kad [tarp rinkėjų] yra pakankamai didelė dalis pastovių, tai propagandai atsparių žmonių, ir, matyt, priaugo kitaip galvojančių jaunų žmonių, kurie gal jau prideda balsų. Sunku įsivaizduoti tuos jaunus pasaulio mačiusius žmones, jeigu jie nėra tiesiog nupirkti (nors visi čia gali būti nupirkti, nes dabar labai daug nuperkama, tik darosi nebe taip lengva nupirkti, nebent tam tikras specialias grupes), tai šiaip jie neturėtų balsuoti už praeities jėgas arba už populistus.

E.J.: Kuo aiškinate Darbo partijos pergalę? Na, ne pergalę, o sakykim, daugiausia balsų.

V.L.: Pirmiausia ji tik vadinasi Darbo partija. Turbūt pagrindinis jų darbas buvo papirkti rinkėjus. Tad geras darbas – geri rezultatai. Nes kiek daug dabar pranešimų, jau nekalbant apie ankstesnes praktikas! Visur nepaprasto įžūlumo papirkinėjimai. Esame labai savotiška demokratija, jeigu gali taip vykti, jeigu nėra jokių priemonių. Arba simboliškai nubaus vieną-kitą šimtu litų.

E.J.: Buvo paviešinti atvejai, ypač per „Lietuvos ryto“ televiziją, Garliavoje, Jonavoje, Panevėžyje, kur vyko vadinamosios „prezentacijos“, „maisto degustacijos“ į susitikimus su Darbo partijos atstovais atėjusiems rinkėjams. Daugelio teisininkų nuomone tai buvo grubus Rinkimų įstatymo pažeidimas, ir partija už tai net galėjo būti šalinama iš rinkimų. Jūsų nuomonė?

V.L.: Tokia yra tūkstančių metų praktika nuo Senovės Romos imperijos. Patricijus, arba mūsų kultūrinėje erdvėje dvarininkas vaišina baudžiauninkus, užpila, užgirdo, ir jie patenkinti – geras ponas. Štai tokia demokratija.

/.../

E.J.: Kaip besusiklostytų antrasis rinkimų turas, daugelis politikos apžvalgininkų turbūt sutiktų, kad antrajame ture daugiau galimybių turi socialdemokratai nei Darbo partija ir turbūt Tėvynės sąjunga. Tačiau Tėvynės sąjunga galėtų būti valdžioje tik sudariusi koaliciją arba su socialdemokratais, arba su Darbo partija. Ar bet kuris šių variantų, Jūsų galva, svarstytinas, realus?

V.L.: Nežinau, ar tai tikslas - būti valdžioje, ar yra tikslas ką nuveikti, ką nors padaryti. Gali atsidurti tokioje valdžioje, kurioje būsi tiesiog pažemintas, pardavęs garbę ir negalintis nieko padaryti. Tokia sistema labai ilgai buvo labai didelėje pasaulio dalyje, kur leisdavo tartum būti valdžioje, o iš tikrųjų žmonės paklusniai tarnavo vienam jėgos taškui. Čia gali būti panašių dalykų. Apskritai jau prasidėjo kalbos apie koalicijas, jų sudarymą, ir čia svarbu ne kiek kas turi kėdučių ir kaip jas sustatyti, kad būtų daugiau nei pusė, ir tikslas pasiektas. Svarbiausia – tikslai, užduotys. Jeigu kas atėjo į valdymo poziciją turėdamas užduočių, ką reikės padaryti, juk jeigu šeimininkas padėjo laimėti, tai reikia jam ką nors padaryti, štai čia svarbiausias klausimas. Kai kalbasi dėl kėdučių ir ministerijų dalybų, tai labai prastas lygmuo. Principiniai tikslai turėjo būti išryškinti per televizijos debatus. Panašiai, kaip išsiryškina Amerikoje per prezidentų debatus. Kai kas pas mus išsiryškino. Daugelis žmonių turbūt sakė visiškai nuoširdžiai, net ir nemėgstantys Andriaus Kubiliaus, kad jis buvo žinantis ką kalba, ir kas yra valstybės reikalai. Ne makaronų kabinėjimai, kaip tuoj mes jums gerai padarysime, bet ką iš tikrųjų šioje valstybėje reikia daryti ir kaip tai bus daroma. O jei debatai vis dėlto neištraukė į šviesą svarbiausių taškų, tai ką sudarę koaliciją veiks tokie valdžios naudotojai? Gal dalinsis medžioklės plotus ar mėtys kadrus, statys savo žmones, grąžins nemirtingąją nomenklatūrą, dėl kurios kai kas taip verkė, kad turėjo laikinai pasitraukti? Viskas pradės aiškėti, kai ateis jau ne postelių tvarkymas, o esminiai politiniai strateginiai balsavimai. Ir kas bus padėta ant stalo ir pasiūlyta. Pavyzdžiui, energetikos srityje [laimėtojai] gali atsisakyti nuostatos į Europos Sąjungos Trečiąjį energetikos paketą. Mat pyksta kieno nors šeimininkai arba siūlo laikinai pigiau. O kai atsisakysi, tai po metų uždės kiek norės, bet bus per vėlu gailėtis. Gali būti iš karto ant stalo tokių pasiūlymų. Ir jeigu tie, kurie turi daugumą kėdučių, susitaria, tai Lietuvos kursas bus pakeistas. Tad klausimas: ar jau dabar yra užkulisinių susitarimų, ar jie paaiškės tik per [Seimo] balsavimus. Gali būti visokių įdomių pasiūlymų. Antai energetinių arba transporto „sandraugų“ variantų su Rytų sandraugomis, nors tai draudžia Lietuvos Konstitucija. Bet kai kada slidžiai praeinama. Vienoje vietoje su elektra buvo praeita, kai R. Paksas buvo valdžioje ar kažką sprendė. Turime su tuo bėdos. O dabar, kai norime energetinės nepriklausomybės ir savarankiškumo, tai mums gali pasiūlyti atsitraukti - pamažu, o gal ir staigokai pradėsime kokias nors transporto sutartis su lengvatomis – atiduoti uostus, teikti koncesijas Lietuvoje. Už tai bus žadami kokie nors [pigesni] dalykai. Tokiu būdu mes pamažu, o gal ir staigokai pradėsime grįžti į senąją zoną. Gali pasigirsti minčių atsisakyti saugumo garantijų iš NATO. Formalios garantijos – vienas dalykas, o kitas dalykas – kas jau dabar sutarta kaip reali Baltijos šalių gynyba, žinoma, ir branduolinis raketinis skydas, kuris arba bus Vidurio Europoje, arba nebus. Žaidimai vyksta tarp Vašingtono ir Maskvos, ir Vašingtonas ne visai kapituliuoja, ypač dabar. Dar neaišku, kuo baigsis rinkimai Amerikoje. Bet jeigu Europoje galima rasti silpnų vietų, išmušti valstybes, kurios siekia apsaugos ir nori būti transatlantinėje gynybos ir savo nacionalinio saugumo jungtyje, tai galima jas po vieną išmušinėti. Ir pamatysime, ar neteks Lietuvai tokių išmėginimų. Partijos pasisakinėjo ir dėl okupacijos. Yra istorinis okupacijos faktas, statusas: Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota. Dabartinė oficialioji Rusija neigia.

E.J.: Jūs galvojate, kad kuri nors partija galėtų keisti šių įvykių vertinimą?

V.L.: Jau pasisakoma. Tai daroma per okupacijos žalos įstatymą. Jeigu tas įstatymas bus pakeistas, tai apie kokią okupaciją jūs kalbate? Čia labai pavojingi dalykai, tačiau kai kas stumia juos į priekį. Man atrodo, kad socialdemokratai, kaip jie dabar vadinasi, šitoje vietoje buvo atsargūs. Televizijos debatuose buvo turbūt vienintelė tokia apklausa. Jie atsargūs: „mes tęsime derybas“. Lyg ir neatsisakom, bet... O Darbo partija, atrodo, „Tvarka ir teisingumas“, net ir lenkai, atseit, nepatyrę skriaudų nuo sovietų okupacijos... Jie gali eiti: nuimam šį klausimą, atsiprašom, kad jis buvo keliamas. O ką su referendumu? Juk už įstatymo stovi tautos referendumas. Na, galima ir nusižengti referendumui, kartais ir Konstitucijai nusižengti, o paskui ginčykis su jais.

E.J.: Noriu pasiteirauti dar vieno dalyko. Kaip Jūs matot? Referendumas, jeigu jis yra įvykęs, koks turėtų būti tolesnis Visagino atominės elektrinės projekto likimas?

V.L.: Jeigu valdžią paima partijos, kurios yra prieš elektrinę, tai spręs nepriklausomai nuo referendumo. Referendumas gali tik palengvinti, nors jos jau iš anksto pasakė, kad jos prieš. Jos tai ir padarys su referendumu ar be jo. Referendumas bus tik priedanga.

E.J.: Jeigu po šio referendumo Tėvynės sąjunga lieka valdžioje, ką ji turėtų daryti, kai tauta pasakė „ne“?

V.L.: Tėvynės sąjunga galėtų pažiūrėti į šį referendumą, koks jis buvo. Pirmiausia, jis yra patariamasis. Ar tauta pataria, ar nepataria? Tauta, kurios 60 procentų [balsavusių], pavyzdžiui, nepataria, ji gal mano, kad ji atsisako atsakomybės. Čia įdomus momentas. Balsuoji už elektrinę, prisiimi atsakomybę: o jeigu vienas atvejis iš milijono, ir įvyks katastrofa? Ir aš balsavau „už“ tai! O jeigu būčiau balsavęs „prieš“, tai mirčiau ramia sąžine. Tačiau tai apgaulingas atsakomybės atsisakymas. Tu gal prisiimi kitą atsakomybę – palikti Lietuvą pakištą po energetine vergija. Čia irgi atsakomybė. Ar ne atsakomybė? Nesusitepiau su vienu, bet susitepiau su kitu dalyku. Padariau, kaip norėjo mandagiai įvardinami Rytai. Jie nenori VAE, jie nori mums ant galvos statyti kitas savo jėgaines, gąsdina, kad mūsų būtų nesaugi, o jų tai labai saugios. Matome, kaip pas juos viskas labai saugiai išeina ir gana reguliariai. Tačiau mūsų kovotojai prieš branduolinę jėgainę, kuri galbūt nesaugi, visai nekovoja prieš Astravo arba Ragainės jėgaines. Pilna veidmainystės. Sakysim, jeigu tie, kurie sudaro daugumą ir gali daryti sprendimą, - laikytųsi nuomonių, kad reikia tęsti, nes mes galų gale apsijuoktume turėdami tokias garantijas ir tokius didžiulius investuotojus, - dabar pasakom pasauliui: ne. Tai ką, lietuviai kvailiai? Nežino patys ko nori? Tiek daug padarė, o dabar staiga nutarė, kad nereikia. Tai kas pas juos daugiau eis derėtis, investuoti ir ką nors daryti? Čia ir yra didysis strateginis tikslas, kad Lietuva totaliai apsijuoktų. Užtat pats referendumas jau buvo labai gudri apgaulė.