Replika ne polemikai

Kas ką lietuviškai galvojo, jautė, kaip veikė ilguoju sovietų okupacijos laikotarpiu – tai didelė laikysenos įvairovė krašte ir kitur. Ypač inteligentų tarpe. Apie tai reikšmingai prabilo Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig, jau parengusi ir knygą, o dabar su ja truputį diskutuojame dėl A. J. Greimo (žr. „Kultūros barai“, 2011, Nr. 12; 2012, Nr. 1-4; Nr. 9 (VL), 2012, Nr. 10).

Man pasidarė gaila matant A. J. Greimą lyg atsidūrusį, lyg tolokai pastūmėtą į pakairiavusių išeivijos liberalų terpę, kur vėlyvaisiais okupacijos dešimtmečiais puoselėta idėja „stovėti veidu“ ir šypsotis sovietų išprievartautai Lietuvai, nevengiant nė rizikos legitimuoti neteisėtą „tikrovę“. Vis dėlto A. J. Greimas tai ne Zenonas Rekašius su šio liūdna evoliucija, atsainiai peikiant Antrąją respubliką pagal žinomą tautinę formulę: bloga, kas ne mūsų padaryta.

Tebesilaikau nuomonės, jog reiktų atsekti J. A. Greimo korespondencijoje – turbūt jam rašytuose laiškuose – tokių vietų, kurios paaiškintų jo peikiamo, jau po Kovo 11-osios, „atsteigimo“ ar ketinimų ką atsteigti prasmę. Ir toliau nemanau, kad būtų peikęs pačią Kovo 11-ąją arba istorinę klaidą, kad Lietuva ne tuos išsirinko. Juolab sumesdamas į kupetą V. Kubilių su A. Šliogeriu – pernelyg skirtingi charakteriai. Čia tebelieka mįslė. O jei ponia Eglė spėja, kad Greimas per vienintelį susitikimą Paryžiuje mane „apdūmė“, tai neturiu nieko prieš. Apdumdavo ir artimi bendradarbiai. Ko verta vien „Respublikos“ operacija.

Skaudi vieta (cituoja E. Marcinkevičiūtė-Wittig), kur A. J. Greimas vertina ginkluotąjį pasipriešinimą kaip beprasmį, o jo „progresyvus“ sunaikinimas arba likvidavimas gali būti perskaitomas pažangos prasme. Veikiau tai palaipsnis infiltruojamasis bei teroristinis sunaikinimas, koks ir buvo, o kad pasipriešinimo išsiskiria moralinis ir pragmatinis vertinimai, tai čia turbūt plačiai pasireiškęs „liberalus“ reliatyvizmas.

Deja, nevisai aišku, kam skirtas mokslininko raginimas būtent likviduoti antisovietinę rezistenciją. VLIKui? NKVD? Pernelyg klaiku būtų matyti jį stribų pusėje. Žodžiai – spąstai, o įkliūva semiotikas... Jei išsireikštų ne „progresyviai“, „palaipsniui atšaukti tampančią beprasme...“, jau kitokia muzika. Faktiškai ir pasipriešinimo vadai apie 1953-1954 metus jau svarstė, kada ir kaip nutraukti ginkluotą kovą, skatinti kitokias pasipriešinimo formas. Suėmus įgaliotąjį LLKS ir valstybės vadovą J. Žemaitį-Vytautą, su kuriuo kalėjime trumpalaikes derybas vedė L. Berija, sprendimą darė dar nesuimtas A. Ramanauskas-Vanagas.

Rašau ne polemikai, o kad tema tęstųsi. Šis tas jau pavyko. Tema, kurią pirmąsyk taip raiškiai iškėlė Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig, yra be galo svarbi, jei norime gyventi susivokę ir apsivalę. Inteligentijos prisitaikymas, pasipriešinimas ar kolaboravimas, koks buvo ar dar tęsiasi, teišlieka mūsų žvilgsnių fokuse. Neleiskime, kad vėl nugalėtų abejingumas ir esminių dalykų ignoravimas.

Vytautas Landsbergis

„Kultūros barams“, 2012-10-29