Sovokai ar tarsajai?

„Neturiu nei namų, nei adreso, mano adresas – Sovietų Sąjunga!“ Išties, tai puiki formulė dvasiniams benamiams, pilkajai vienodų „sovokų“ miniai, kuriai anuomet siūlyta tai vieningosios sovietų tautos, tai naujojo (geresnės veislės negu kapitalizmo) „tarybinio žmogaus“ propagandiniai svaičiojimai. Rusų disidentai tuos tirono Stalino ir jo režimo, tiesiog sovietijos garbintojus ramiai ir užjaučiamai vadino sovokais. „Sovki“. Šią sąvoką nūnai gali išgirsti „Laisvės radijo“ komentaruose – prisiminimuose. Mokslininkai laikui bėgant išrado ironišką terminą homo sovieticus (lyg rūšies atskyrimui nuo homo sapiens – mąstantis žmogus), ką nūnai tektų versti sovietžmogiu. Tačiau tai jau vėlyvoji sovietologija arba naujosios istorijos mokslas, aš tik atpasakoju.

O anuomet, apie 1950-1960 m., vilnietis geologas (ir psichologas!) Vytautas Narbutas draugų aplinkoje siūlė vartoti sąvoką „tarsajus“. (Nuo „Tarybų“ sąjungos). Gaila, nepaplito, nors būtų tikusi kaip naujosios stalininės tautybės apibūdinimas.

Grįžkim prie Kėdainių dvaro, kur klientai tarsajai noriai gieda: „Mano adresas – SSRS!“ O gal Kėdainiai su savo rezervistais niekuo dėti, gal taip skamba Darbo partijos himnas?

Didžioji kontora daug daro, taip pat per dainelių-dešrelių kultūrą, kad nestabilūs piliečiai ir šiandien būtų verčiami tarsajais, besiilginčiais „gerųjų“ priklausomybės laikų. Tokioj terpėj lengva bet kurią košę virti.

Vis dėlto kvailybės paveldas ir pats labai gajus. Sovietų komunistų ideologinė propaganda ligi pat Brežnevo laikų svaičiojo apie kuriamą neva naują „aukštesnės kokybės“ žmogų (plg. nacistinės ideologijos „uebermensch‘ą“), apie vis tobulėjantį „brandų“, „išvystytą“ ir dar kažkokį socializmą. Vokietijoje paprasčiau skelbta nacionalsocializmas, kurį įgyvendinanti hitlerinė Darbo partija (NSDAP). Aišku, su parankinių  struktūrų SS, SD, Gestapo (sovietijoje KGB ir t.t.) pagalba.

Tačiau asmenybė be moralės ir atsakomybės darėsi asmenybė-nulis („untermensch‘as“), vis labiau besielis didžiųjų inkvizitorių įrankis pasaulio užkariavimui. Todėl šių laikų mintys apie buvusią sovietinę „naujojo žmogaus“ siekiamybę, nors ir nerealizuotą, bet su teigiamu „gerų norų“ atspalviu tėra senasis pavergto proto pažeidimas, infekcijos liekana istorikų sąmonėje.

Lietuvos ribose šį fenomeną vertėtų įrašyti į okupacijos žalą.

Esu įsitikinęs, kad tokio sąvokyno kaip „naujo tipo asmenybės kūrimas“, „naujo žmogaus“ – mitinio komunizmo statytojo formavimas, jo ugdymas visą gyvenimą (!), o tai reiškė laikymą privalomų „leninizmo universitetų“ indoktrinaciniuose arba smegenų plovimo gniaužtuose, - viso šio sąvokyno vieta – istorijos sąšlavyne. Reikalingi tinkami aiškinamieji orvelizmų žodynai, kurie nuplautų infekuotus vinguriavimus, deja, ligi šiol aptinkamus net enciklopedijose.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“, 2012-08-16