Judošių klausimu

Kur buvęs, kur nebuvęs, vis grįžtu prie Vinco Kudirkos. Kadaise rašiau apie jo rūpestį lietuviais - yra tokia knygelė, - tai dabar lyg dar viena filologinė potemė.

Greta kitų nusakymų, kuriais Vincas Kudirka pliekė tautiečių ydas, kaip antai šiaudadūšiai kinkadrebiai, šungalviai (įskundėjai - denunciatoriai) arba maskolberniai, sutinkamas ir judošiaus epitetas. Tikrinis vardas iš Judo Iskarijoto jau seniai lietuvių-lenkų katalikybės erdvėje redukuotas per tarsi vienintelį Judošių (Judasz), kuris išdavė Mokytoją, į bendrinį apibūdinamąjį, netoli būdvardžio.

"Liūdniausia, kad lietuviškas knygas ir laikraščius persekioja ne tik maskolių policija, bet ir patys lietuviai. Žinome iš vardo ir pavardės ne vieną tokį judošių, kuris už lietuviškas knygas yra suskundęs žandarams savo brolį lietuvį. Iš pradžių tokie skundė iš piktumo, norėdami atsikeršyti, o dabar jau priviso Judošių, kurie už pinigus tarnauja žandarams. Jau tiek daug turime tarp savęs Judošių, kad jeigu tik susitartų visi vieną dieną pasikarti, tai mūs giriose neužtektų drebulių". (Atsišaukimas „Broliai lietuviai!“ - 1897.05.01).

Nesvarstysim, ar ši padėtis labai pasikeitė. Anoks judošius apibūdintas kaip išduodąs brolį už pinigus tiesiai gaunamus. Ar išduotų visus brolius urmu už didesnį pelną per pašelptą verslą - to V. Kudirkos laikais dar nebuvo.

"Saugok mus, Dieve, ir nuo judošių, kurie "už trisdešimt grašių" nesibjaurie parduoti savo brolį! Važinėjant po Lietuvą, pateko skaityti laišką vieno kitąsyk Lietuvos darbininko, rašytą pas viengentį [= tautiečiui]. Įtalpa laiško skamba maždaug šitaip: "...atsiųsk man tiek ir tiek pinigų, o jeigu neatsiųsi, tai išduosiu tave Rusijos valdžioms, t.y. išduosiu tavo laiškus, raštus ir visus reikalus dėl lietuvystės!.."

Trumpa ir aišku - nėr ką sakyti. Nenorime šiuo žygiu atsidengti vardą [...]. Tikrai, šis atsitikimas skaudesnis mums už visus Rusijos valdžių pančius, į glėbį suimtus. Suligšiol tikėjome, kad mūs eilėse Judošių nėra - kas nenorėjo su mumis drauge eiti, tai tylėjo ir su pagelba "skundų" nieks nekliudė darbo rūpestingesnių]ų. O vienok... Vieni stengiasi parduoti priešams Lietuvos darbininkus, o kiti vėl kaip išmanydami naikina jų darbus".

Tie antrieji, kaip regis Kudirkai, irgi judošiai. Raiškus atskyrimas trijų kategorijų: rūpestingesnieji – Lietuvos darbininkai; tylintys ir nors netrukdantys; na, ir judošiai, parduodantys brolį ir naikinantys jo darbus. Bet ši kategorija nusakoma ir plačiau, įvairias atmainas į glėbį suimant. Pavyzdžiui, kito slapto lietuvių laikraščio redakcijai gavus rašinį, matyt, nepatikusį ideologiškai ar dar kaip, o leidus išplaukti į persekiotojų rankas. "Taip galėjo padaryti tik apkvaitusios nuo fanatizmo garų ypatos, tarnaujančios kažin kam, o ne lietuviškai literatūrai. Gėda ir paniekinimas tokiems! Ikšiol tamsius skundikus policijai už lietuviškus raštus vadinome šnipais, judošiais, šungalviais. O kokį vardą pasirenkate sau jūs, apšviestesnieji skundikai?"

Čia jau kaip sinonimai, ir lietuviškus šungalvius V. Kudirka tolydžio mini. Taip jam skaudėdavo širdį dėl netikrų saviškių parsidavimo.

Antai "Tėvynės varpuose" 1890 m. jis mini Lukšių miestelio šungalvį (be pavardės, bet žmonėms žinomas), kuris policijai skundė kaimynus turinčius lietuviškų knygų ir laikraščių. Kitu ypu jau paminėjo ir pavardę "Lukšių Jakaičio, žinoma, ekssaldoto". (Atitarnavusius caro kariuomenėj skaudžiai matė kaip moraliai sugadintus). V. Kudirka diagnozavo paplitusią ligą: - "šungalvių" danešančių policijai apie lietuviškus raštus, turime daugelį", tad mėgino rašyti daktaro receptą. "Galima pasielgti su "šungalviais" taip, kad jie ir pajustų, ir negalėtų apskųsti: reikia stengtis išskirti juos visai iš draugijos [= visuomenės]". Vėl grįždamas prie "šungalvių darbų" per Liudvinavo ūkininko A. skundą policijai, "kad tie ir tie prilaiko lietuviškas knygas", V. Kudirka nesusilaiko ir skausmo neišliejęs ir neapmąstęs, iš ko ta blogybė kyla.

"Dasižinojus, kad ūkininkas skundžia policijai ūkininką, savo sąsėdą ar pažįstamą, ir da už tokį dalyką, kurį pats skundikas nepriskiria prie nusikaltimų, širdį apsiaupia neišpasakytas gailestis ir skaudus jausmas neįstengiančios silpnybės [= bejėgiškumo] prieš denunciacijos [įskundinėjimo] hidrą, kuri be jokių trukdymų padeda viešpatauti rinkdama sau tarnus tarp mūsų nekaltų, negalinčių nieko dasiprotėti ūkininkų". Būtent apie nesusivokimą, ką žmogus darąs taip keršydamas, V. Kudirka brėžia tolesnę moralinę įžvalgą. "Taigi dėl ko dabar ūkininkas griebiasi greičiausiai prie [= imasi] denunciacijos, o ne prie kita ko? Dėl to, kad denunciacijoje nemato jis nieko pikto - jos bjauraus doriško įtūrio nepažįsta. Ūkininkas, keršydamas ūkininkui kitokiu būdu, visgi jaučiasi nusidėjusiu, visgi savo pasielgime patėmija grieką. Keršydamas per pagelbą denunciacijos, jaučiasi visai nekaltu besąs ir savo pasielgimą prie nusidėjimų nepriskiria. [...] Tiesiog nieks nepaaiškino ir neaiškina mūsų ūkininkui, kas tai yra denunciacija, kokią j i vietą užėmus žmogaus dorybėje [= dorovėje]". Nebent naujuose katekizmuose, rašo V. Kudirka, randame paaiškinimų, kad "kas kunigą ataduoda svietiškam šūdui", tas jau Judošius su visom pasekmėm. O jei skundžia paprastą kaimyną arba kaiminką, kurios višta kitai rasodą iškapstė? Juk visiems ir be galo reikia aiškinti. Mėgino jis tai daryti.

Matė ir pagrindinę priežastį – nelemtąją svetimą ciesorystę, ir šiai karčiai priekaištavo:

„Už ką maskoliai užgina mums lietuviškus raštus ir neduoda apsišviesti? Kam persekioja ir kankina mus už skaitymą mūs raštų? Už ką gadina doriškai mūs žmones, papirkdami juos ir versdami į išdavikus – judošius?“

Ypatinga išdavystės forma, nenumatyta Biblijoje - kai ne mokiniai išduoda mokytoją, bet mokytojai įskundinėja mokinių tėvus, o dar svetimųjų valdžiai. (Pasitaikydavo ir sovietų laikais - kad šventes švenčia, vaikus į bažnyčią nusiveda). Čia V. Kudirka jau nevartojo judošių termino, tiesiog įvardindavo, kaip tuos Veiverių seminarijoje ("Lap. ir OI. turi dabar jausmą buliaus, ką įgeltas sparvos pradeda zylioti") ar tą Sudarguose. "Jau du kartus suskundė, kad jie nekratą žmonių, pas kuriuos esančios lietuviškos knygos, nors jis, Jurgis Sabas, tuos žmones zemskiams nurodęs jau ne vienkart. Net pats ėmėsi kratyti žmones. Betgi apie Sudargus [Sudarguose, Sudarge] atsilankė žandarų viršininkas su prokuratorių... Jeigu Sudargu žmonės nesistengtų išvyti iš mokyklos žmogų taip sudergtos sąžinės, tai parodytų tiktai, kad patys ne kam verti ir nesigaili savo vaikų. Sasnavos vyrai aną Marmą išbugdė - atsidūrė ans net Mozūrijoje. Tokių mokintojų paveikslus su trumpu išguldymu nuopelnų reiktų išsiuntinėti visur, kur tik jie gaus vietą, - tegul visur eina paskui juos šešėlis jų piktadarystės, tegul visur žino žmonės, kokius gauna mokintojus ir į kieno rankas paveda apšvietimą savo vaikų".

Veiverių seminarijos Lapinskas pasižymėjęs ir provokacijomis, o vienai panaudojęs net savo vaiką. Vinco Kudirkos diagnozė tokia „pedagogui“ skundikui baisi – suvelnėjusi sąžinė, kirmėlinė širdis.

Ką gi, pažinę senąsias šaknis, gal geriau suvoksime ir vėlesnius tremtinių sąrašų sudarymus, ir stribavimo fenomeną. Dar prieš tą buvo žydšaudžiai, ar išties daug jų pasitarnaujančių naciams, ar tik išimtys, bet vėlgi nežmoniškumas kaimyno atžvilgiu. Kodėl taip atsitinka, atsitikdavo ir atsitiko - būtent ši specifinė nežmoniškumo apraiška, kur Lietuva nebuvo regiono išimtis?

Krizės valandą tai reiškėsi kaip kurstomi santykiai ligi neapykantos ir amoralūs asmeniniai apsisprendimai; bet pagrindas - užsitęsusi bendruomenių (kitu atveju klasių) skirtybė ir priešstata, kurios negerove Lietuvoje pirmasis rūpinosi V. Kudirka; o dar ir universali svetimumo liga, globaliai įsisiautėjanti jau šių dienų egotistiniame pasaulyje. A. Camus apysaka "Svetimas" prabilo apie tai kur kas plačiau, nei vien apie nacių piktadarystes. Tačiau šiuosyk kalbame apie "judošiaus" šmėklą ir sampratą vienos kažkurio meto niokojamos bendruomenės viduje.

Nebūtų judošių, nebūtų nė šmėklų - toks paprasčiausias atsakymas. Vis dėlto jo nepakanka. Ir pačių judošių, ir šmėklų genezė sudėtingesnė, netgi civilizacinė ir globali. Tvarkykimės bent nedidelėj savo žemėj, savo pačių sielose. Antai nuo skundikų kentėjęs daktaras, kadaise dar klierikas, kurį anonimai skundė, kad išeinąs į Seinų miestą, Vincas Kudirka prabildavo ne vien smerkdamas tą ar kitą moraliai nesusivokiantį ūkininką, bet ir su krikščioniška užuojauta nežinantiems, ką daro.

Tironų ir žydšaudžių nepaliktų nesmerkęs besąlygiškai, čia kas kita. Juk net Romos popiežių kritikavo ir peikė iš visos įsopusios širdies, kam tas deramai neįvertino Kražių žudynių kaltininkų su caru priešakyje. Pats Vincas Kudirka įvertino kruvinajį valdovą išties maksimaliai: tu pranokai Neroną!

Tiesa, ir tą senovės vardą, nelyginant kitur judošiaus, jau pavartojo kaip bendrinį: "Žilųjų gadynių garsūs Neronai, gėdinkitės prieš Baltąjį Carą - jis pralenkė jus!"

Vytautas Landsbergis