Jaunųjų metas

Mintys Pasaulio lietuvių jaunimui - Sąjungos sąskrydyje 2012 liepos 14

Sveikučiai.

Rengėjai pasiūlė man pasivažinėti apie šachmatus ir politiką, gal, kad būtų įdomiau. Aš juos apvilsiu, nes man įdomu ir kiti dalykai, bet kas ciesoriaus – ciesoriui.

Šachmatai suprantami kaip žaidimas, bet štai šis žodis jau nėra suprantamas vienareikšmiškai. Žaidimas mat apima ir lošimą, ir vaidinimą, ir griežimą – kitose Europos kalbose jis tiesiog bendras (kaip Spiel ar play) daugybei dalykų kartu su vaikų arba meilės žaidimais; o turi ir būties dimensiją, kai  matome kaip didysis dievas Šiva šokdamas ir muzikuodamas tveria ir tveria pasaulį. Tokia tad „žaidimo“ semantika, o kai liūtukai žaidžia grumdamiesi – jie rengiasi gyvenimui. Čia priartėjau prie šachmatų.

Jie yra mąstymo (tad ir idėjų), gebėjimų varžybų (arba kovos), paties gyvenimo modelis. Treniruoklis. Po jo protas geriau veikia, gali eiti į gyvenimą. Ateini prie sutartinės lentos su 64 langeliais, ir štai veikimo laukas bei taisyklės, kurių ribose daromi sprendimai su viso gyvenimo (viso lošimo) atsakomybe. Klaida – pralošta partija.Matot,  pilna universalijų, kurias dar verta paliesti.

Veikimo būdas, tai mąstymas apie sprendimus situacijose, kurios susidaro dėl žinomų ir nežinomų veiksnių. Priežastys ne taip ir svarbios, nes tu jau turi situaciją, kurioje tenka veikti.

Situacija yra tavo proto analizės objektas, o analizės išvada sintezuojama su išankstine žinija, žmonijos arba asmenine patirtimi. Ir išvada tampa sprendimu (ėjimu).

Matematikos arba formaliosios logikos specialistams čia turbūt visai konkretūs dalykai, nė neaiškintini.

Politikos prasme svarbu, kad analizė ir ieškomas sprendimas glaudžiausiai sietini su prognozėmis: kas iš to galėtų būti?

Šachmatų žaidėjas avansu prognozuoja variantus, savo sprendimo kurias nors pasėkmes. Kadangi galimybių milijonas, sprendimą priimti gelbsti ir intuicija (bendroji nuovoka arba akimirksniu atliekama aibė ieškojimo ir atmetimo operacijų). Einant visai ar pusiau aklai - spėtina, lauktina nesėkmė.

Politika – tai valstybės (senovės graikų polio) reikalai. Valstybę suprantant kaip bendruomenės- visuomenės organizavimąsi į vienumą savo teritorijoje, tai valdymo(si), tvarkymo(si) būdai. Lyg ir ne žaidimas. Ne, politika – ne žaidimas. (Juolab ne verslas). Bet joje gali būti džiazo. Kam įdomus politinis džiazas, štai čia turime išleistą, man dalyvaujant, vaizdo diską „Laisvės džiazas“.

Skirtumas nuo šachmatų ir tas, kad kai prieini prie politinės „lentos“, tenka ne pradėti, o įsijungti, nes  veiksmas („žaidimas“, kova, kūryba) jau vyksta.

Nuo pat pradžios politika kaip veikla priklauso nuo žmogaus: jis (tarkim, jūs) turi norėti ir apsispręsti. (Siūlau norėti ir apsispręsti). Gali paskatinti aplinkybės, jų suformuotas (pa)šaukimas. Reikia, nėra kam, ir panašiai. Man taip yra atsitikę.

Žinoma, siekti politinės valstybinės veiklos reiktų ir per pasirengimą. Platus žodis: ar esi pasirengęs mirti? Gyventi? Dirbti?

Tai nebūtinai specialieji mokslai politologijos institutuose (naudingi kaip daugybos lentelė, pradinis raštingumas), bet būtinai – gyvenimo universitetas. Kuriame jo kurse esate?

Tapytojas J.M.N Whistleris užsakovo patrauktas į teismą už tai, kad brangiai suderėtą turtuolio portretą nutapė vos per vieną valandą, laimėjo bylą gindamasis: aš tą portretą tapiau ne valandą, o visą gyvenimą ir dar vieną valandą.

Taip ir tau, jaunasis politike, bus iškeltas klausimas apie visą ligšiolinį gyvenimą.

Ar gyvenai? Ar išmanai (ir kiek, kokiu kampu) apie gyvenimą, žmones (žmogų), visuomenes, valstybes? Ar esi pats kuo nors – su požiūriais ir principais, ar be jų, tad pliuškis? Ir dėl žmonių: ar turi jiems meilės? Žinai, ką sakė apaštalas – „jei neturėsiu meilės, būsiu niekas“. Nors ir su didžiausiais diplomais (maždaug taip sakė). Čia pamatinis dalykas, nes išnykus meilei alternatyva telieka vienatvė ir neapykanta. (Visuomenėse ir pasaulyje nekenčiama dažniausiai iš baimės. Antroj vietoj - pavydo motyvacija.)

Tąsyk, jei ne „politikos“ verslo imiesi, o nori žmonėms padėti, ateini ir sakai: Darom. Kad būtų geriau.

Jei tavimi patiki ir pasitiki, gauni jų įgaliojimą (teisėtą galią).

Bet pirmiausiai pasakyk sau ir kitiems, koks tavo tikslas.

Bendrasis gėris, (sielų) gerovė, „žmonių gėrybė“ – nors kiek į tą pusę, juk taip giedame?

Iš to aiškės ir tavo paties kokybė.

Mat visi šachmatiniai politiniai dalykai arba:

1) turi vertę,

2) neturi vertės,

3) turi neigiamą, naikinančią vertę.

Išties galima vertybinė politika, nors cinikai išgirdę šaipytųsi.Kitokia,tai stumdoma ir permalama bevertė politika.

O trigubai klesti antivertybinė antipolitika.

Apie gyvenimo kokybę universitetuose, taip pat ekonomistų ir politikų dažniausiai kalbama marksistiškai. Pajamos, ko gali įsigyti... O pamėginkime pagalvoti eilėmis.

Antai B. Brazdžionis dar jaunas rašė:

„Bernardai, ko čia atėjai? – paklausė žemė“.

Po to eilėraštyje dar dangus paklausė, bet svarbiausia, ar išgirdai klausimą: ko? Ar suvokei, kas klausia? Žemė! O ji mat klausia svarbiausio dalyko. Atsakyk sau būtinai.

Šioks toks viešas atsakymas tame pačiame posme skamba taip:

„Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę [kol dar yra Bernardas?],

Ir Viešpatį didžiuos dienos darbuos paliaupsint“.

Pabaiga kaip psalmėse. Išties, Viešpaties darbai didingi. Kitaip tartume: pasaulis nepaprastas.

Postmodernistinė alternatyva būtų: pasaulis tai kratinys, chaosas, mano nelaimės vieta, mano ėdalas.

Jūsų alternatyva, tikiuosi, bus: vieta, kurioje turiu ką veikti, noriu šį tą nuveikti ir po savęs palikti. Konkrečiai, kur?

Romo Lileikio dainoje apie tai kalba karvė, kurią Ikarusu ar sunkvežimiu veža gal į hamburgerių gamyklą:

                                                           „Baikit, vyrai, nesąmones.

                                                            Prie jūros mano tėvynė“.

Iš Lileikio draugo pasvarstymų apie Anykščių šilelį ir šėpą siūlau pasiskaityti „Alfos“ portale. O kol kas dar mintis jums pagal Brazdžionį.

Ar čia, šitame sąskrydyje, tikrai trys tūkstančiai Bernardų? Ko čia atvažiavote, paklausė žemė, kuri turi ir vardą. Ar tik „pasižiūrėt, kol nesutemę“?

Būtų menkoka. Tad gal pašviesti, gelbėti nuo tamsumų? Prašalinti jas? Jei taip, tai dar turite šį vakarą, naktį, rytdieną. Svarstykit, ko klausia žemė, įforminkit steigiamąjį susirinkimą, organizaciją – jaunimo sąjūdį, normalios Lietuvos partiją, sąrašą – ir eikit į Seimą. Paskliskit po šalį su savo žinia, ko prisižiūrėjot pasaulyje – didysis universitetas! – ką Lietuvoje reikia ir galima kitaip daryti. Gausit kokias 50 vietų, ir įvyks lūžis, ir Lietuva keisis į gera. Prie jūros mūsų tėvynė, ir žinom, ko čia esame.

O gal manot, kad juokauju?

Nebūtinai.

Vytautas Landsbergis

Lietuvos žinios
Alfa.lt