Su Maskva dėl okupacijos

- Kompensacijų už okupaciją klausimas mums uždarytas visiems laikams, - tarė viršininkas arba viršininko įgaliotinis Rusijos viršūnėse.

Kadangi tai savita dialogo forma, iš Vilniaus galėtų skambėti dalinis pritarimas.

- Džiaugiamės, kad neneigiate faktų, o dėl okupacijos žalos apimčių mes lankstūs. Norime svarbiausio dalyko – iki galo normalizuoti tarpvalstybinius santykius, kaip numatyta ir mūsų pamatinėje 1991-1992 m. sutartyje. Pasirašė ją Rusijos prezidentas, ratifikavo Valstybės Dūma.

Jei okupacijos atsižadate visiems laikams, tai juk taip ir turi būti. Mes niekada daugiau nesmogsime ietimi į Maskvos vartus ir neįkurdinsime Kremliuje laikino garnizono, juolab sykiu su lenkais, o jūs niekuomet daugiau neokupuosit Lietuvos. Tai europietiškas žingsnis pirmyn. O kad dėl pastarųjų 1940-1991 m. karinių ir kitos prievartos veiksmų iškilo žmonių skriaudos ir nuostolių atlyginimo problema, tai priimam domėn jūsų nuomonę, kad jums tokių kompensacijų, kurias tektų pinigais išmokėti nukentėjusiesiems, klausimas esąs uždarytas.

Čia norime vien pasigilinti į sąvokas „mums“ (neegzistuoja) ir „išmokos“.

Kompensacijos, tai tikrai ne vien išmokos.

Apgailestavimas dėl buvusių piktadarybių ligi pat Sausio ir pagarba jų aukoms būtų jau nemažai. Tad mielai priimame žinią, kad šio pobūdžio kompensacijų klausimas – atviras. Pavyzdžiui, jūsų ginkluotosios pajėgos atsiprašo 1940 m. birželio 15-osios ankstyvą rytą nužudyto Lietuvos pasieniečio Aleksandro Barausko artimųjų, padeda gėlių jo žūties vietoje. Padirbėkite, ambasadoriai. Medininkų aukų laidotuvėse gražiai ir garbingai dalyvavo naujosios Rusijos atstovas.

O jei pasirodytų, kad šių dienų Rusijos kariuomenės arba valstybės vadovybei („mums“) panašios mintys dar uždarytos, beliktų tikėtis, kad užsikirtimas neamžinas. Kas uždaryta jūsų minčiai, gali prasiverti kitiems – po jūsų. Arba po jūsų šiandieninių, jei darysitės kitokie, jeigu įstengsite keistis, persitvarkyti esmingiau, kaip jau buvo žadėta. Lietuva rami ir kantri. Ji tūkstančio metų valstybė.

Vytautas Landsbergis
„Alfa.lt“, 2012-07-30