Apie sportą. Iš pokalbio telefonu

Jau seniai bebuvau krepšinio varžybose. Dabar nesiveržiu į tribūnas, nors galėčiau prasibrauti kokiu nors būdu (Juokiasi.) Rungtynes stebiu televizoriaus ekrane. Jei varžybos įtemptos, tampu labai azartiškas, nerimauju.

***

Entuziastingai per televizorių stebėjau Europos futbolo čempionatą. Po to visą dėmesį skyriau olimpiniam atrankos turnyrui Venesueloje.

Suspaudęs visus pirštus linkėjau mūsų krepšininkams gražių pergalių. Tikėjau, kad dėl kelialapio į olimpiadą Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjai žaidžia iš širdies, negailėdami jėgų.

Manau, nemaža mūsų šalies krepšinio aistruolių vyko į Venesuelą.

Dar 1992 metais Barselonos olimpiadoje tribūnose sėdėjo gal koks šimtas ryžtingų lietuvių, kurie be didelių pinigų kišenėse sugebėjo ten patekti, laikė iškėlę didžiulę vėliavą, bangavo, šaukė. Reginys buvo efektingas. Lietuva buvo jaučiama.

Nevykau į Venesuelą, stebėjau rungtynes teleskopu per Mėnulį. (Juokiasi.) Buvau Strasbūre, po to grįžau į Vilnių. Televizorių šiais laikais galima surasti visur.

Niekada nesiryžtu prognozuoti krepšinio kovų rezultatų. Net politikoje, kurioje šį tą išmanau, sunku ką nors nuspėti. O ką jau kalbėti apie sportą.

Nuo pat kovų Venesueloje pradžios vyliausi, kad mūsiškiai pakovos už savo spalvas. Taip, kaip 1992 metais Lietuvos krepšinio rinktinė kovojo Barselonoje.

***

Krepšinis man, kaip ir visiems lietuviams, nuo vaikystės yra svarbi sporto šaka. Tai – žaidimas, vienijantis tautą ir pakeliantis dvasią.

Kai buvau gimnazistas, lakstydavau į Kauno sporto halę ir išgyvendavau dėl mūsų krepšininkų. Gerai prisimenu svarbiausias rungtynes, žiūrovų entuziazmą, sportininkų užsidegimą.

Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje, prie draugo namų ant medinės sienos buvo prikaltas statinės lankas. Mes su draugais po pamokų ten susirinkdavome pamėtyti kamuolio.

Tai buvo Stepo Butauto, Justino Lagunavičiaus laikai. To meto jaunimui šie žaidėjai buvo legendos, vyriškumo pavyzdys.

Vėliau atėjo Arvydo Sabonio karta. Aukso karštligės laikai. Atmintyje liko daug gražių prisiminimų. Ypač įsimintinas laikas, kai tapome nepriklausoma valstybe. Teko pakovoti, kad mūsų sportininkai galėtų dalyvauti 1992 metų Barselonos olimpiadoje. Lietuvos dalyvavimas buvo blokuojamas. Ir viliojamas.

Į Vilnių atvažiuodavo Rusijos funkcionieriai ir aiškindavo, jog mūsų krepšininkams yra prasmingiau žaisti su Nepriklausomų valstybių sandraugos komanda ir gauti aukso medalius. Tačiau lietuviai sportininkai nutarė atstovauti savo šaliai.

Teko įveikti daug barjerų. Mums buvo aiškinama, jog per vėliai pateikėme paraišką, todėl olimpiadoje dalyvauti negalime. O mūsų paraiška buvo paduota seniai, tiesiog Tarptautinis olimpinis komitetas, ko gera, jausdamas spaudimą iš Rytų, neskubėjo mūsų priimti. Aš net siūliau variantą: jei neleistų žaisti olimpiadoje, mūsų rinktinė vis tiek vyktų į Barseloną ir ten sužaistų gatvės krepšinį.

Pagaliau Tarptautinis olimpinis komitetas nusileido, jų žodžiais, padarė mums išimtį. Sportininkams buvo skubiai daromi diplomatiniai pasai, ieškoma finansavimo. Buvome skurdžiai, neturėjome užsienio valiutos ir mažai ką galėjome padaryti. Atsirado Ispanijoje draugų, kurie finansavo mūsų dalyvavimą olimpiadoje. Ir aš, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, dėl privačių rėmėjų geranoriškumo galėjau vykti į žaidynes.

Mačiau lengvosios atletikos finalą, kur Romas Ubartas Lietuvai pelnė pirmąjį aukso medalį. Tai – nepamirštama akimirka. Tokios pat karštos emocijos liejosi ir garsiosiose krepšininkų rungtynėse dėl bronzos medalių.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas suteikė sportininkams galimybę atstovauti sau, kaip tada buvo sakoma – savo spalvoms. Tiems vyrams tai buvo įkvepiantis dalykas.

***

Mano žmona Gražina negali žiūrėti rungtynių ištisai. Labai jaudinasi. Ji kartkartėmis užeina į kambarį pasiklausti apie įvykius aikštelėje. Aš papasakoju įdomesnius rungtynių epizodus.

Jeigu dabar man kas nors pasiūlytų draugiškai pamėtyti kamuolį?

Kartą dalyvavau Gatvės krepšinyje prie Seimo. Kai kam buvo įdomu pažiūrėti, kaip Vytautas Landsbergis mėto kamuolį į krepšį. Tikrai nesu šio žaidimo profesionalas.

„Stilius“, 2012-07-10