Interviu laidoje „Savaitės pjūvis“, www.penki.lt, 2012-01-07 (Įrašyta 2011-12-30)

Č. Iškauskas: Tęsiame pokalbį su europarlamentaru profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Jis įrašytas prieš pat Naujuosius metus, ir profesorius, kalbėdamas apie Lietuvai kylančias grėsmes įžvelgė realias tendencijas, kurioms skiriamųjų ribų nepritaikysi. Pirmiausia jis prakalbo apie grėsmę iš Rusijos prisimindamas 1991-ųjų sausio išmėginimus.

V. Landsbergis: Kai mus užpuolė 1991 metais, tada Maskvoje, Leningrade į gatves išėjo šimtai tūkstančių už Lietuvą, net angliakasiai Kuzbase, Vorkutoje. Dabar tai atrodo kaip pasaka. Kas mus gintų? Dabar ten išeina ginti savo pačių garbę ir teisę. Tai panašu į atgimimą Rusijoje. Ar atgims žmogiškas orumas? Tada galbūt keisis santykiai, ir neliks tokių grėsmių kaimynams. Bet ką gali žinoti. Čia tik įdomus dabartinis momentas. O šiaip gali būti, kad tęsis ta pati agresyvaus nacionalizmo tendencija, kokia transliuojamas iš Kremliaus – iš visų jėgos struktūrų, kurias valdo buvę aukšti KGB pareigūnai, sudarantys vieną valdančiąją partiją, iš tikrųjų, o ne pavadinimais, valdančią struktūrą. Jei tos šalies problemos akumuliuosis į valdžiai pavojingą lygmenį, tai jau ne vienas analitikas ar žurnalistas pasvarsto, ar nėra grėsmės, kad jie pabandys tai išspręsti nauju karu. Pergalingas karas prieš nedidelį kaimyną tartum sukonsoliduoja. Tada gali būti ir spaudimų tiems patiems latviams, nes ir anksčiau matėme šią silpniausią Baltijos frontą. Gali būti ultimatumų, grėsmių ir spaudimų palaužti ir satelizuoti Latviją. Paversti ją Rusijos ir Europos kondominiumu. Mes likume tolesniame etape.

Č.I.: Sutinku,  kad nėra aiškių metų ribų ne tik santykiuose su bundančia Rusija, bet ir su Lenkija, kuri, kaip sakė profesorius, tarsi ieško mažesnio kaimyno, kuriam galėtų suversti kaltę už blogus santykius su kitomis šalimis.

V.L.: Aš neišskiriu: štai, šie metai, ir jie turi savo ribą. Nėra ribos, yra tendencija. Štai prašnekome apie pokyčius Rusijoje, kur yra ir teigiamų pokyčių, teikiančių vilties, kad Rusijoje atgimsta visuomenė, kuri nenori būti tik banda, kaimenė. Tai metų pabaigos įvykis, bet jis jau subrendo, tegu ir per prastus įvykius, kaip pasityčiojamai suklastoti rinkimai arba valdžios dalinimasis aukščiausiame ešelone, kur vyksta spektaklis tarp dviejų figūrų arba vienos figūros, kuri stumdo gretimą figūrą, pastato: dabar pabūsi čia, o paskui eisi ten. Ir tai vadinasi pagarba rinkėjams. Bet rinkėjams nusibodo.

Tai šių metų įvykiai mūsų kaimynystėje. Kita mūsų kaimynystė – Lenkija. Ten irgi yra prastų poslinkių ir įvykių. Žinoma, buvo didžiulė nelaimė, ištikusi Lenkiją, - tai Smolensko katastrofa. Ir įvyko kažkoks lūžis, ne tik valdžios pasikeitimas. Matoma dvasinis lūžis – pakrikimas, pasimetimas, ieškojimas prie ko prisišlieti.

Č.I.: Tai atsiliepė ir mūsų santykiams.

V.L.: Kažkodėl atsiliepė. Kažkodėl staiga atsirado tarsi poreikis turėti mažesnį objektą užsipuolimams, susireikšminimui, surasti kaltininką. Iš to daroma politika. Manau, mes tai pergyvensime. Ir pačioje Lenkijoje dar yra pakankamai proto balso, ir susikalbėjimas ateis. Jis nėra abipusis nesusikalbėjimas. Mes kartais interpretuojame, tartum mes susipykom. Mes nesusipykom. Susipykti - reiktų pykti iš abiejų pusių. Ant mūsų pradėjo pykti, arba vaidina pyktį, arba kelia pyktį. Kartais labai keistomis ir kvailomis formomis. Bet yra ir kitų tendencijų. Žinoma, tai nemalonus šių metų bruožas, jis ir tam tikras iššūkis, išmėginimas: o kaip mes reaguojame? Mums ten prastai, tačiau neturime nuslysti į prastumą. Ir kol kas atlaikome. Oresnę, nuosaikesnę poziciją.

Č.I.: Ar iš tiesų mes išlaikome garbingą, nuosaikią poziciją? Sakykime tiesiai – Lietuva pralaimėjo mūšį dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu, o Briuselis šiame ginče mažai ką tepadėjo. Tad energetinė priklausomybė išliko. Ką mano apie tai profesorius Vytautas Landsbergis?

V.L.: Vamzdžio Baltijos jūra tiesimą matėm kaip energetinę-politinę ir kartu ekologinę grėsmę. Rusijos-Vokietijos sąjunga realizuota būtent tuo vamzdžiu. Tai ir politinė sąjunga, Vokietijos suartėjimas ir pasidavimas Rusijos politinei įtakai. Tai ne vienerių metų dalykas, bet jis labai išryškėjo dabar. Kas iš to vamzdžio bus mums, ar mes suspėsime išspręsti energetinės nepriklausomybės klausimus – čia antras etapas. Lietuva dabar sunkiai kovoja, kaip gauti daugiau energetinės nepriklausomybės arba nebūti visiškai priklausomai nuo boso nurodymų, kai tau sako: turi elgtis taip, antraip pakelsim tau kainas. Tada jūsų žmonės supyks, sakys, kad jūsų bloga politika, ir reikia versti valdžią. Tokių vilčių turėjo 1990-ais metais, kai mums įvedė blokadą ir laukė, kad Lietuvoje žmonės išeis į gatves nuversti Sąjūdžio, Landsbergio, kurie esą klaidinga klika ar politika, ir Lietuva sugrįš su atsiprašymu namo pas didžiąją motiną. Tada taip neįvyko, tačiau situacija nesikeičia. Ji gali vėl būti aktuali net ir ateinančiais metais. konfrontacija, kur mes vis tik jau turim mus remiantį Europos užnugarį, o Lietuva per energetiką yra atsidūrusi didelių europinių geopolitinių interesų smaigalyje, klausimas dar nebaigtas. Bet jeigu ateinančių 2012 metų rinkimus Lietuvoje laimės gazpromininkai, ši politika bus nubraukta, ir mes atsiprašysim ir grįšim pas motiną. Arba pas tėvą Gazpromą.

Č.I.: Ir dar apie vieną grėsmę, ne tiek energetinę, kiek ekologinę. Pavojaus laikrodis netrukus bus įjungtas. Šia įžvalga ir baigsime dviejų naujametinių įžvalgų ciklą su europarlamentaru profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

V.L.: Kitas dalykas, kur mums iškastos dvi duobės prie Lietuvos sienų – Astravas ir Ragainė. Mes tylime tartum nustėrę prieš smauglio žvilgsnį. Jeigu tie objektai bus pastatyti, - dabar žadama, kad jie bus pastatyti, - ir veiks, o stato Rosatommašas, kuris kažkur Urale jau statęs tokius naujo tipo reaktorius kaip eksperimentinius, kurie sugeba labai užteršti aplinką, tai žmonių balsas užčiauptas. Karaliaučiaus krašte žmonių balsas užčiauptas. Jiems neleido daryti jokių apklausų, jokių referendumų. Bet ne tik Lietuva pakabinta, o pirmiausia tie patys rusai, kurie ten gyvena. Dalis jų supranta. Daliai sako: bus pinigų, jūs šio to laimėsit. Tačiau pakanka mažo atvejo, kad teks kraustytis. Taip pat kraustytis nuo Baltijos jūros, nes pakrantė bus užnuodyta.

Štai metų įvykiai, orientuoti į kitus metus ir dar tolesnę ateitį. Mums sukurta įvairialypių grėsmių situacija. Jas reikia matyti ir turėti strategiją. Ją aš matau ne visur.