Okupacija tarsi išlaisvinimas

Kalba Europos Parlamento konferencijoje „Okupacija po išlaisvinimo“, 2012-05-08

Paldies (latvių k. – „dėkoju“) Inesei už šią iniciatyvą bei galimybę kalbėti šia ir konkrečia, ir bendra tema: okupacija po išlaisvinimo. Apie tai galima daug pasakyti ir permąstyti.

Visų pirma, mes, Baltijos šalys, patyrėme tai ne „po“ ir ne vieną kartą.  

Reiškinys gali būti apibūdintas kaip okupacija tarsi „išlaisvinimas“, arba tariamas išlaisvinimas. Čia tos okupacijos fenomenas.

Kai sovietai įsiveržė į Lietuvą 1940 m. viduryje, jie save vadino darbo žmonių išlaisvintojais iš netikusios nepriklausomos Lietuvos netikusio režimo. Mūsų šalis – Europos valstybė, Tautų Sąjungos narė – dėl šios Raudonosios armijos įvykdytos „išlaisvinimo“ misijos – okupacijos – liovėsi egzistavus.

Vos po dviejų dienų nuo minėto „išlaisvinimo“, kurį aplaistė pasienio pareigūno Aleksandro Barausko kraujas – jis tapo pirmuoju lietuviu, sovietų „išlaisvintu“ nuo savo paties gyvenimo - buvo  taip pat „išlaisvintos“ Latvija ir Estija. Visos trys broliškos Baltijos šalys galėjo laisvai šlovinti didįjį išvaduotoją draugą Staliną ir naudodamosi neregėta išraiškos laisve giedoti anksčiau negirdėtus himnus naujajai „tėvynei“ Sovietų Sąjungai:

„Kito tokio krašto nesurasi, kur žmogus alsuoja taip laisvai!“ Tik pareigūnas A. Barauskas ir tūkstančiai kitų netrukus žuvusių aukų jau nebealsavo.  

Tiesa, ketvirtoji Baltijos valstybė Suomija maždaug pusmečiu anksčiau prarado galimybę būti „išlaisvinta“, nes sovietų įsiveržimas čia buvo sustabdytas. Tai įvyko netgi po to, kai dvi Raudonosios armijos divizijos nedelsiant buvo pasiūlytos „laisvai“ įkurtai Suomijos Sovietų Respublikai, kad padėtų „išlaisvinti“ likusią šalies dalį nuo nelemto Helsinkio režimo.

Suomiai buvo kur kas geriau pasirengę sutikti sovietų išvaduotojus – jie tiesiog palaidojo kelias divizijas. Atšiauri žiema taip pat kur kas labiau padėjo narsiems suomiams, nei mums – žydintis kitų metų birželis.

O dar po vienerių metų, 1941 m. birželį, niūrūs traukiniai jau tempė gyvulinių vagonų sąstatus į rytus nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Dešimtys tūkstančių šeimų jais išvežtą į mirtiną šaltį ir badą – taip šie žmonės amžiams buvo išlaisvinti nuo savo gimtinių.

Jei kas nors laimingesnėse Vakarų Europos šalyse yra pasirengęs pasimokyti iš tų liudininkų, tai vėliau kelis dešimtmečius mes, sovietinių mokyklų mokiniai ir studentai, buvo mokomi deklamuoti (ir dainuoti!), kokie laimingi esame gyvendami Sovietų Sąjungoje – tokie laisvi ir saugūs, kaip niekada anksčiau. Tai yra, nei buvome prieš išlaisvinimą iš kapitalistinės nepriklausomybės.  

Bet pirmiausia patyrėme dar vieną išlaisvinimą – šį kartą iš sovietų mus išlaisvino vokiečiai 1941–1944 m. Okupuotose Baltijos šalyse jie bandė įkurti Trečiojo Reicho provinciją Ostlandą, kurios laukė šviesi ateitis – visiška germanizacija. A. Hitleriui pralaimėjus ir Rytuose, ir Vakaruose, buvęs jo sąjungininkas Josifas Stalinas grįžo, kad mus išlaisvintų dar sykį. Šį kartą - ir nuo vilčių, kad Atlando Chartijos pažadai bus sąžiningai įvykdyti. Deja, baigę savo garbingąją misiją, išlaisvintojai pamiršo pasitraukti. Taip didelė Europos dalis kentė „išlaisvinimą“ dar ilgus metus. Ir mūsų likimas Lietuvoje buvo tai karas po karo: ginkluotas ir pilietinis pasipriešinimas masiniams trėmimams ir visiškam sovietinimui, kuris tęsėsi tol, kol drauge su Blogio imperijos bankrotu ir žlugimu įgijome galimybę iš tiesų išsilaisvinti. Tas reikšmingiausias teigiamas lūžis Europos istorijoje įvyko 1990–1991 m., ir mūsų šalis prisidėjo prie kitų pavergtųjų tautų išlaisvinimo, ypač – prie Rusijos žemyninių kolonijų išsivadavimo. 

Vėl atsigręždami į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį turime atkreipti dėmesį į kelias sovietų politikos ypatybes, kurioms reikalinga skaidresnė formuluotė.

Susiliejus okupacijai ir „išlaisvinimui“, šiam veiksmui tikslinga vartoti bendrą vardiklį – užkariavimas. Ypatingais atvejais (tokiais kaip mūsų) užkariautojai svaidė aukos kūną vieni kitiems.

Nors kai kurie Staliną vadina didžiu vadybininku, negalima pamiršti galutinio projektų, kuriems jis vadovavo, tikslo, kaip ir jo priesaikos prie Lenino karsto: plėsti ir plėsti Sovietų Sąjungą. Taigi tinkamiausias istorinis jo vardas būtų Josifas Užkariautojas.

Pasinaudoti Hitleriu kaip priemone buvo kiek rizikingas metodas, tačiau galiausiai Stalino planas paimti Europą pavyko puikiai.  

Stalinistinis raudonasis teroras dabar apėmė ir karinius veiksmus, ne tik masines kalinių ir „baustinų“ civilių žudynes. Ypač išsiskyrė „užtvaros būriai“ (zagradotriady), kurie šaudė į nugaras to paties Stalino kareiviams, jeigu šie susvyruodavo, ar verta beprasmiškai virsti vokiečių „patrankų mėsa“. Todėl sovietų armija prarado apie 20–28 milijonus žmonių, o vokiečių kariuomenė – tik 6 milijonus, taigi bent keturis kartus mažiau. Tokia buvo kaina, sumokėta už Stalino aistrą užgrobti kuo daugiau Europos žemių, įskaitant ir Berlyną, kurį „išlaisvino“ jis, o ne amerikiečiai.

Paskutiniai posovietinės armijos kariai paliko Lietuvą 1993 m., šiek tiek vėliau jie pasitraukė iš Latvijos ir Estijos. Galėjo atrodyti, kad okupacija baigėsi. Karine prasme iš tiesų galėjo atrodyti, kad taip ir yra. Netgi užrašai ant tuščių kareivinių sienų „Mes grįšime“, netgi Rusijos kariniai manevrai mūsų pasienyje, pavadinti „Grįžimas“ arba „Į Vakarus“, nebeturėtų mūsų taip smarkiai tiesiogiai gąsdinti, ypač nuo tada, kai tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais. Vis dėlto yra ir daugiau būdų, kaip „pasilikti pasitraukus“: pastebimos ir naujos „artimojo užsienio“ nuotolinio valdymo formos.

Taip pat galima kalbėti apie besitęsiančią arba atnaujintą protų okupaciją (kuri pasireiškia kaip buvusių įkaitų nostalgija) apie pernelyg didelę priklausomybę nuo energetikos, susijusią su valstybės politika, apie perimtas ryšio priemones, bankus, žiniasklaidą, korumpuotus politikus ir taip toliau. Iš Estijos patirties matome, koks svarbus gali būti net vienas okupacijos paminklas. Grėsminga atrodytų ir tai, kai beveik visoje oficialių ryšių erdvėje ima vyrauti užsienio kalba – tai galime matyti Latvijoje. Jei tokia yra temos „Okupacija po išlaisvinimo“ prasmė, ji nusipelno būti svarstoma Europos Sąjungos viduje. Tegul dabar kolegos toliau nagrinėja mūsų įgyvendintą arba įmantriai užblokuotą išlaisvinimą.

Ačiū už Jūsų malonų dėmesį.