Kalba Viešojo administravimo akademijoje, Azerbaidžanas, Baku

Vytautas Landsbergis

Kalba Viešojo administravimo akademijoje
prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento
2012-04-14, Baku

Salam aleykum! Ponios ir ponai, leiskite man pasakyti, kaip mes abu – mano žmona Gražina ir aš – džiaugiamės Jūsų šalimi ir Jūsų svetingumu. Labai Jums ačiū. Dabar, pasinaudojęs kalbų galimybėmis, toliau kalbėsiu rusiškai.

Jūsų kilnybe pone Rektoriau,

kolegos profesoriai ir studentai, draugai!

Numanau ir jaučiu, kad atvykau į didžios ateities šalį. To patvirtinimas yra Jūsų energija – ne tik energetika, bet ir jaunystė. Apie Azerbaidžano dabartį Jūs žinote daugiau nei aš. Viskas verda, vyksta statybos. Visa laimė, karas nėra pirmoje vietoje, kaip kai kuriems kitiems. Apie ateitį žino Aukščiausiasis, o žmonės visur dirba ir veikiau spėlioja – ir Jūsų šalyje, ir mano, ir Europos Sąjungoje, net ir ten, kur nuo jos nusisuka. Tačiau vienam likti juk nejauku, sugenda būdas.  

Esu įsitikinęs, kad Azerbaidžanui Europa yra reikalinga būtent kaip Europos Sąjunga, o Europos Sąjungai reikalingas Azerbaidžanas. Jis ten reikalingas ne tik kaip žaliavų tiekėjas, bet apie tai aš kalbėsiu šiek tiek vėliau.

Yra senosios traukos ir jau vykstančio suartėjimo pagrindas, kol kas Asociacijos ir Tikslinės asociacijos forma, o tai procesas, kurio reikšmingiausia gairė, kaip galvoja Jūsų draugai, bus sąjunginio mums Azerbaidžano dalyvavimas ir bendradarbiavimas su visomis kitomis valstybėmis Europos Sąjungos narėmis. Lietuva laukia tos dienos, kad pirmoji galėtų Jus pasveikinti. Be abejo, kelias  duobėtas. Bet juk tikslas – taika ir saugumas.

Iš tikrųjų mes visą laiką buvome kartu, dalijomės likimu ir 1919, ir 1989 metais. Stiprėjo pastangos suplėšyti mus į gabalus, liejosi kraujas iš po geležinių mašinų su raudonomis žvaigždėmis vikšrų. Lietuva atmena tai, kas tada, būtent čia, įvyko pas Jus.

Kalbant tradicinėmis sąvokomis, tai 1990 metų azerų, arba „Baku žudynės“. Daug subtilesnis ir net gal biblinis žodis būtų „išžudymas“. Nekaltų arba neginkluotų. XX amžiuje juridiškai tai įvardijama kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Lietuvą tokia lemtis ištiko po metų – 1991-ųjų sausio mėnesį. Pagrindiniai skerdynių Baku ir Vilniuje, o prieš tai ir Tbilisyje kaltininkai buvo ir ligi šios dienos yra pernelyg toli, jie net nebuvo patraukti atsakomybėn.  

Išliko atminty ir kaip beveik kartu, išvien prieš dvidešimt metų mes laidojome pūvančią didžiųjų proletariato vadų imperiją. Azerbaidžanas apsisprendė iškart po pučo, pralenkdamas ir paskatindamas Belovežą. 

Kodėl gi mums ir vėl nebūti kartu, jau taikiomis, kūrybinėmis sąlygomis? Kad ir jau paminėtoje Europos Sąjungoje.

Galų gale ir „Eurovizijoje“. Čia Jūsų pasiekimai didesni nei mūsų. Visiškai nepavydime, tik džiaugiamės. Vis dėlto gaila, kad Jūsų kaimynai armėnai nepanoro nūnai sublizgėti, o galbūt ir nugalėti tokiame nuostabiame mūšio lauke. Štai čia tai būtų neįtikėtinas poslinkis teisinga linkme! Priešų pykčiui, kaip sakydavo senovėje. 

Žmonių priešas nr. 1 – tai karas. O karu karo nenugalėsi, juk net pasauliniai karai gimdo vienas kitą. Tad karą, beviltišką karą, reikia nugalėti taika. Savaime suprantama, ir didele kantrybe, ir atsisakant keršto. Kitaip Kaukazo vendeta nesibaigs.

Esu tikras, kad Azerbaidžanas išliks protingas ir nesileis išprovokuojamas dar vienam pražūtingam Rusijos-Kaukazo karui.

Galų gale atsargioji Europos Sąjunga taip pat pradėjo suvokti savo atsakomybę. Nusprendė sustiprinti dalyvavimą, juk Kaukazas – taip pat Europa. Ten aš kalbu metų metus ir mano balsas jau ne visai tyruose, kad būtent Europos Sąjungos prievolė – tapti tarpininke šiame nelemtame pusbrolių kare. Kito suinteresuoto tarpininko aš pasaulyje paprasčiausiai nematau. 

Tačiau taikos premiją susitaikiusiesiems įžvelgiu aiškiai. Tai visateisė narystė Europos Sąjungoje. Juk kai vidinės sienos darosi vis labiau sąlyginės, ne tiek jau ir velniškai svarbu, kaip bendruose žemėlapiuose nubraižytos kieno nors sritys. Svarbiausia, kad esant atviroms vidinėms Europos sienoms, abiejose pusėse nestovėtų snaiperiai ir neraudotų motinos. Juk tai visiškai nesuderinama. Todėl esu įsitikinęs, kad Pietų Kaukaze nebus jokios rusiškos taikos, jokios turkiškos ar iranietiškos taikos. Galima tik europietiškoji taika – Pax Europeana – ir dėl jos verta pasidarbuoti. Netgi priimti europietiškąją demokratiją, ačiū Dievui, apdraustą nuo totalitarinių papirkinėjimų, o ir nuo sektantiško fanatizmo. 

Tegul Minsko grupė vaisingai darbuojasi ir toliau dar dvidešimt metų, o Jūs, Azerbaidžano tauta, paprasčiausia paprašykite Europos Sąjungos, kad ji imtųsi tikrojo tarpininkavimo. Ir jau kaimynams, po tiek skriaudų, geriausia liautis gąsdinti vienam kitą, tada dings ir protektoratų pagunda ir poreikis.  

Kitas kelias – alternatyva – auginti kumščius; kai kas tuo džiaugiasi ir parduoda arba dovanoja ginklus abiem šalims. Tai kelias į bedugnę, leiskite man savaip žvelgti į Jūsų bėdą. 

Ką aš ypač norėčiau matyti – tai Azerbaidžano vaidmenį ir misiją Europoje.

Tarptautinis Europos konkursas „Eurovizija“ Baku – tam buvo reikalinga talento pergalė ankstesniame konkurse, pergalė, kurios nenusipirksi. „EuroNest“ sesija Baku – taip pat pripažinta svaria Azerbaidžano vieta Europos reikaluose. Man ypač įsiminė prezidento Ilhamo Alijevo sveikinimo kalboje „EuroNest“ dalyviams nuskambėjusi mintis: gana Azerbaidžanui būti tik nafta ir dujomis, tegul Europa pamato ir suvokia šalį su jos klasikine ir dabartine kultūra. Šiandien aš pasakyčiau – tegul Europa suvokia savo Kaspijos jūros šalį, beje, su ypatinga nuosaikaus islamo tradicija. Tai islamas, kuris sutinka, kad pasaulyje - ne vien islamas; panašiai kaip Kazachstane, kurį lankydamas velionis palaimintasis popiežius Jonas Paulius II brolybės žodžiais pasveikino milijonus musulmonų: „Mūsų Tėvas tas pats, todėl mes – broliai.“     

Žinoma, ne visur ir visada reikia sekti Kazachstanu, kuriame gražiai gausu religijų ir laikina naujoji monarchija. Kam šiai turtingai valstybei Muitų sąjunga su buvusiu šeimininku – jiems geriau žinoti. Kiekvienoje šalyje sava aplinka su savo viršukalnėmis ir bedugnėmis ir savas permainų laikas. 

Pabaigai dar šiek tiek asmeninių įžvalgų dėl poslinkių Europos link. Žinoma, visa tai, ką aš čia kalbėjau, – tik asmeninė nuomonė. Nesu joks viršininkas. Tačiau jų klausydamasis žinau, ką viršininkai galvoja. 

Azerbaidžanas didina savo reikšmę regione ir Europoje. Stiprėja jo reikšmės supratimas Europos Sąjungoje. Nėra ko slėpti: ten dar esama galvos skausmo, – be visų kitų problemų, ir dėl Jūsų valdymo modelio.    

Visi mes vienaip ar kitaip paveldėjome kai kuriuos ydingus buvusios sovietinės sistemos įpročius. Mane, beje, labai siutina, kai tai išlenda kaip dėmesio žmonėms ir užuojautos stoka Lietuvoje. Aš tikrai trokštu, kad mano šalis, susigrąžinusi europietiškąją demokratiją, vis mažiau ir mažiau panėšėtų į paniurusią posovietinę arba neosovietinę Rusiją. Kaip tik europietiško poslinkio vidinės politikos ir kūrimo srityse leiskite palinkėti nuostabiai Jūsų šaliai. Tai taip pat nepriklausomybės dalis. Kada nors ir Rusija atsigręš į Europą ne vien kaip „Gazpromo“ vamzdis.                            

O ligi tol linkėčiau, kad Europai apsireikštų kol kas dar miegantis karalius Nabukas su linksmomis juodaplaukėmis karalaitėmis.

Sėkmės Jūsų kelyje!