Vytautas Landsbergis Lietuvos radijo laidoje „Ant svarstyklių“, 2012-05-22

Laidos vedėjas Gintaras Aleknonis: Šiandien mūsų pokalbio tema, kas ir kodėl protestuoja Lietuvoje. /.../ Gegužės 17-osios rytą Lietuvoje pamatėme, ko iki šiol nebuvome regėję. Šimtai ginkluotų pareigūnų apsupo privatų namą, jėga ištampė ten buvusiuosius ir taip sukūrė sąlygas prieš vaiką panaudoti smurtą. /.../ Esama ir kitų šio įvykio vertinimų. Sakoma, kad tai tik vieno iš 17-os tūkstančių dar neįvykdytų teismo sprendimų įgyvendinimas, kaip sakant, parodomoji egzekucija. Jeigu ši nuomonė teisinga, mūsų laukia graudi ateitis. Tad nereiktų stebėtis, kad po ketvirtadienio įvykių aktyvesni piliečiai buriasi ir protestuoja. /.../

Telefonu kalbamės su Europos Parlamento nariu Vytautu Landsbergiu. Norėčiau paklausti. Po gegužės 17-osios žmonės išėjo į gatves spontaniškai, be iš anksto paruoštų plakatų. Kaip jums atrodo, kodėl jie protestuoja?

V.L.: Aš manau, kad kai kurie žmonės išėjo pasiruošę, būtent Čikagoje, - bet čia turbūt atskiras klausimas, - kurie kažkaip labai greitai pradėjo protestuoti prieš Lietuvos valstybę Prezidentės atvykimo proga. Aš manau, kad didelė dalis šių veiksmų buvo netiesiogiai, o dabar matom, ir tiesiogiai adresuota pažeisti Prezidentės autoritetą ir žmonių pasitikėjimą. Pačioje Lietuvoje irgi yra tokių požymių, kai žmonių pasipiktinimą teisėsauga norima nukreipti kitur. O pasipiktinimas teisėsauga turi labai senas priežastis. Galų gale, tą pradeda šiek tiek pripažinti ir pati teisėsauga, kad ten ne viskas gerai. Šiaip jos vyraujanti nuostata buvo, kad bet kokia kritika, juolab aštresnė, tai valstybės griovimas. Reiškia, teisinė sistema, pirmiausia teisėjų korpusas, stovi aukščiau kritikos, aukščiau visuomenės ir valdžios, tad iš tikrųjų tampa aukščiausiąja, neliečiama ir diktuojančia valdžia. Gal ne visi taip suformuluoja, bet neteisybę jaučia labai daug žmonių, patyrę savo asmenine patirtimi arba matę artimųjų ar kaimynų likimus. O kai ištinka įvykis, paliečiantis tikrai labai platų ratą besidominčių, stebinčių ir susijaudinusių, tada kyla ir protestai ne dėl individualių nuoskaudų, bet ir įskaitant ir jas.

G.A.: Norėčiau paklausti: kovo 23 ir gegužės 17 d. ar buvo, Jūsų nuomone, smurtaujama Garliavoje? Kaip Jūs galvojate?

V.L.: Aš manau, kad visi matė.

G.A.: Bet visi matė skirtingai.

V.L.: Matote, kas yra „smurtaujama“? Yra jėga. Jeigu kas nors gali pasakyti, kad Garliavoje nebuvo naudojama jėga, tai jam reikėtų išgerti kokių blaivinančių vaistų.  Aš puikiai suprantu, kad jėga buvo leista. Turbūt net teismo pasakyta, kad galima naudoti prievartą, išskyrus prievartą prieš mergaitę. Kai dabar viskas sueina į tą tašką, žinoma, prievarta prieš mergaitę buvo naudojama ją išplėšiant iš globėjos glėbio, gal ir apsvaiginant – užmetė kažkokią antklodę, kad būtų ramesnė. Tačiau ir gąsdinimas sakant jai: tu vis tiek turėsi išeiti, tai išeik geruoju dabar pat. O jinai rėkia: aš niekur neisiu ar niekad neisiu – kažką panašaus. Po to ji, žinoma, ir neišeina, tad atplėšiama ir išnešama. Jeigu kas mano, kad čia nebuvo prievartos, tai keisti žmonės. Buvo ir strateginė paruošiamoji kampanija – jau keletą dienų prieš tai pradėta aiškinti, kad būtent mergaitės gyvenimas pas globėją yra prievarta, ir kad ją reikia išvaduoti. Man tada atėjo į galvą: ar čia galvojama kaip apie įkaito vadavimą? Ir visi tie šturmuotojai – įkaitų vadavimui nuo teroristų? Pasirodo, kad būtent tais žodžiais sekmadienį ponia N. Pumprickaitė jau kalba apie įkaitės išvadavimą. Pamąstymas ir terminologija.

G.A.: Norėčiau Jūsų paklausti: o kaip Jums atrodo, kaip toliau rutuliosis įvykiai?

V.L.: Patys svarbiausi įvykiai liečia mergaitę. Jeigu mergaitė nebus kaip nors negatyviai paveikta įvykių, kurie ją ir gąsdino, ir sukrėtė, o vis tiek liks prisiminimuose (nors prisiminimai gali būti slopinami, ir dabar apie tai daug kalbama), tai turbūt visi matysime, kaip ji toliau gyvena. Ar ji eina į mokyklą, ar turi draugų, kurie gali pas ją ateiti, ar ji laikoma (dabar iš tikrųjų laikoma) uždaryta. O juk buvo kalbama priešingai.

G.A.: Ačiū.