Parsidavimo ilgesys arba „Žalgiris“ virsta „Jedinstva“

Vladimiras Putinas grįžo į aukščiausią Rusijos postą sugniaužtu kumščiu, kaip tame prisikėlimo liaudžiai inscenizavime Lužnikuose: mes kitokie, mes visiems parodysime! Bus ne jūsų, o mūsų valia!

Yra pabūgusių – antai net vienos didelės šalies prezidentas. Yra susigūžusių palaukti, kur ir kada kris pirmieji smūgiai. Yra suskubusių kalkuliuoti, kaip čia prevenciškai parsidavus. O smūgiai bemaž nuspėjami.

Kaukaze vėl numatyta sutelkti, kaip ir 2008-aisiais, didžiulę kariuomenę „manevrams“. Be to, Gruzijos rinkimams. Jei prireiktų ką paremti, tai ir parems. Ir Lietuvoj tada rinkimai. Kai kurie vietiniai veikėjai jau laukia finansinės paramsties, kai kurie – svarsto avansu, kuo įsiteikus. Čia jau ne išorės, o vidiniai smūgiai.

Nuo ko galimai prasidės „santykių gerinimas“, tai yra, Lietuvos satelizavimas, nesunku numatyti. Signalų jau buvo, ir jų gausėja.

Nepriklausomybės atkūrimas ir jo kertiniai teisiniai akmenys. Tai ne istorija, tai dabartis ir ateitis, jeigu būsim verti kokios nors ateities. Kertiniai akmenys yra šie: Stalino-Hitlerio 1939 m. sutartis (signatarės SSRS 1989 m. oficialiai pasmerkta); tarptautiškai nepripažinta Lietuvos 1940 m. okupacija ir formali aneksija; demokratijos politinis ir valstybės teisinis atkūrimas 1990-aisiais, Kovo 11-osios aktai; 1991-1992 m. tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis su Rusija. Šioje sutartyje būtent konstatuota bei pačios Rusijos pasmerkta neteisėta sovietinė aneksija; pareikštas valstybės pripažinimas pagal Kovo 11-osios aktus, tad ir Vasario 16-osios bei Steigiamojo Seimo aktus; teisė pasirinkti tarptautinio saugumo sąjungas, tad ir NATO. 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinta imperatyvus draudimas jungtis į bet kurias posovietines „erdves“ arba sandraugas, tai dar vienas kertinis, naiviai tikėtume, neišplaunamas nepriklausomybės akmuo. Jį galimai jau paplovė, pažeidė kai kurie tarpvyriausybiniai susitarimai dėl elektros tinklų jungimo bei apsunkinto atsijungimo, bet neturėtų ir toliau pažeidinėti susitarimai dėl susisiekimo ar sporto „vieningų“ sistemų su Rusija. Galų gale, kas ta Konstitucija prieš pamatinius grupės draugų interesus.

Prisimenant, kaip visi carai, baltieji ir raudonieji, pabrėždavo, kad jų deržava „jedinaja“ ir „nedelimaja“, kiek buvo pinigų ir kraujo laistoma išlaikyti teritorinę „jedinstvą“, nestebina nei sportininkų supirkimas, nei klubų įsiurbimas, pavyzdžiui, į jediną krepšinio lygą.

Tarp "vieningos" krepšinio ir Vieningos ekonominės erdvės, nors abiem vadovauja Rusija, atrodytų, didžiulė distancija, ko čia rūpintis. Tačiau didelės upės (o V. Putinas jau užsibrėžė sau ir Europai vieningą žmogišką erdvę, vieningą energetinį kompleksą, vieningą teisinę erdvę) prasideda iš mažų upeliukų. Net ir nedaug įklimpęs jau turėsi vaduotis ir valytis, o tai darantį kaltins nedraugiškumu.

Prie stambesnės ir smulkesnės erozijos spąstų, laukiančių, jei po Seimo rinkimų bus suformuota kairiarusiškoji dauguma (terminas iš latvių einamosios politologijos, o Lietuvoje dar siūloma slavų bazaras), priskirtina ir įsiliejimas į Lietuvos-Karaliaučiaus (Rusijos) bevizę erdvę ir įvairios pagilinto bendradarbiavimo sutartys: nuo valstybių (?) saugumo ir prokurorų sąveikaujančių struktūrų Lietuva-Rusija-Baltarusija iki pamokamų istorikų sambūrių.

Lenkams rinkėjams, nelyginant LRA pavaldiniams, jau atvirai žadama atšaukti Švietimo įstatymo pataisas, skatinančias pokyčius, kad jaunimas geriau mokėtų valstybinę kalbą. Bet ar piliečiams iš tikrųjų tai svarbu - prasčiau mokėti, ar tik politikieriams? Pasisakyk, žadėtoja SD.

Vis dėlto svarbiausi porinkiminiai santykių pagerinimai turėtų būti: energetikos grąžinimas bosui, tai yra, Vladimirui Putinui, nesišakojant su sava branduoline jėgaine ir nemažinant nedalomojo “Gazpromo“ valdų; atšauktas okupuotos valstybės statusas sovietijos laikotarpiu (sako, buvom laisvai įstoję ir turėjom „sąjunginės respublikos“ valstybingumą) ir paklibinta Konstitucija. Energetinės kryptys paaiškės dar anksčiau, negu rinkiminiai debatai, nes jau per Vyriausybės parengtų atitinkamų įstatymų paketo svarstymą Seime. Rinkimines programas dar slepiantys būsimieji valdantieji turės apsišviesti: Europa ar „Gazpromas“. O gal į tuos klausimus atsakys Nacionalinis susitarimas?

Okupacijos koncepcijos atsisakymui socdemai ar bent jų ideologai, berods, jau pasirengę. (Autoritarinės partijos kol kas tyli). SD dvasinį niežulį atskleidė buvusio premjero G. Kirkilo ir Seimo užsienio reikalų komiteto vicepirmininko J. Karoso pasisakymai, su kuriais polemizavo Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis (žr. 2012-03-15, 2012-04-06, 2012-04-12 internetinius tekstus). Ekskomunistams ir eksdarbiečiams socdemams turėčiau dabar priminti, kokiose politinėse ideologinėse kautynėse atsirado sovietų okupacijos žalos atlyginimo (įpareigojimo siekti atlyginimo) įstatymas.

Lietuva stoja į Europos Sąjungą, ypač į NATO? – jokiu būdu, juk tai buvusi sovietinė respublika, „posovietinė erdvė“, ir posovietinei Rusijai būtų be galo skaudu ir pavojinga, jei Lietuva pritaptų kitur. Toks buvo Rusijos diplomatijos intensyvus darbas nuo asmeninių apsimestų draugysčių ir įtakojamos spaudos iki oficialių įtikinėjimų, spaudimų ir grasymų, kai mus blokuojančiai „sovietinės respublikos“ klišei atkakliai priešinome Stalino-Hitlerio sąmokslo, 1940 m. sovietų karinės okupacijos ir prievartinio sovietizavimo faktus.

J. Karosas ir tada padėstydavo: o koks čia skirtumas, ar okupuota, ar tiesiog sovietinė respublika? Gal žmogui nepakako istorinės politinės nuovokos, bet 1996-2000 m. laikotarpiu vėl vairavusiems šalies politiką – pakako. Skirtumas esminis; juo rėmėsi Lietuvos Sąjūdžio valstybės atkūrimo ir tęstinumo politika, kai sovimperiniai šaukliai tolydžio stengėsi rodyti mus kaip separatistus, atsitiktinai atsiradusius iš SSRS griuvėsių. Tik B. Jelcinas ir jį supusi demokratų grupė buvo laikina išimtis.

Įsisąmoninkim: Lietuva teisiškai nebuvo sovietinė respublika, tik SSRS okupuota Europos šalis, Tautų Sąjungos ir daugelio tarptautinių organizacijų narė, kuriai okupantas ir aneksatorius primetė „sąjunginės respublikos“ statusą be jokio teisėto stojimo į „sąjungą“, tad SSRS tęsėja ir toliau mėgino juo manipuliuoti. Pavergtoji tauta, kuri vėl išsivadavo ir egzistuoja kaip suvereni savarankiška šalis, tokia pripažinta demokratiniame pasaulyje (daugelis tik atkūrė, pratęsė abipusius diplomatinius santykius), taip pat pripažinta demokratinės B. Jelcino Rusijos. (Imperininkai niršta ant jo ir už tai). Štai mūsų, Kovo 11-osios Lietuvos, tarptautinės teisės ir konstitucinis pamatas, atmetant bet kurias Maskvos pretenzijas varžyti, dergti ir nurodinėti mūsų pasirinkimus.

Nepriklausomybė – okupacija – atkurta nepriklausomybė. Tada viskas aišku, o jutome, kad vien deklaruoti statusą, taip pat buvusį, nepakanka. Prašymai, kaip latvių – pripažinkite, kad buvome okupuoti, - keltų tik juoką: matyk, patys nežino!

Kas kita suvokimas aiškus bet kam, kad okupacijos nebūna be žalos (net ir siaubingos); tad žalos samprata implikuoja okupaciją ir materialiai, ir dar – ką būtent padarėme – suverenaus įstatymo forma, už kurios – tautos referendumas.

Ne „žalos įstatymas“, ponai Karosai ir Kirkilai, bet okupacijos įstatymas su visu nuosekliu, logišku turiniu. (Tik taip okupacinis statusas įgijo tarptautiškai girdimą įstatymo pavidalą). O kokia kompensacija ir kada – gal simbolinė, gal dalimis, pavyzdžiui, Sausio 13-osios aukoms arba pirmojo okupantų nužudyto pareigūno A. Barausko šeimai – jau antraeilis klausimas tebebūnant force majeur situacijoje; tačiau esmę dera kartkartėmis priminti kantriai laukiant Rusijos europinės, ne eurazijinės, brandos ir normaliai bendraujant kitose konkrečiose srityse. Kažkodėl oficialioji Rusija nervinasi, vis norėtų per savo bičiulius pasiekti, kad Lietuva atšauktų tą ramiai laukiantį okupacijos ir žalos įstatymą, pati susigriautų atkurtos valstybės teisinį pamatą. Jei nebuvo žalos, juokas ir okupacija.

Tai vien patvirtina, kad 1992 m. referendumas ir 2000 m. įstatymas – svarbūs, jais laikomės kaip visavertė šalis nesutinkanti žemintis ir vasalizuotis. Čia ir didžioji nauda. (Kodėl M. Gorbačiovas taip reikalavo atšaukti Kovo 11-osios aktą, jeigu šis, kaip skelbta, buvo nereikšmingas, tik be reikalo erzinantis?). Įsivaizduokim akimirkai, kad buvusiems pavyko, ir neatšaukiamoji referendumo – įstatymo jungtis „atšaukta“. Neokupuoti, bet „įstoję“ ir po to negražiai pabėgę pas euroatlantinį priešą, tikrai susilauktume net reikalavimo nuolankiai atsilyginti už investicijas į kelius, uostus (arba juos perleisti) ir panašiai. Nė nepyptelkit apie „Sberbanko“ pavogtų indėlių grąžinimą! Egzekucijos ir tremtys? – juk to prašė pati „LTSR“ vyriausybė, o SSRS centras tik broliškai padėjo. Buvo, broliai ir seserys, net tokia koncepcija, parengta ir skelbta susirūpinusių karo istorikų Maskvoje. Todėl esminis šioje laisvės kryžkelėje buvo ir liks teisinis politinis pamatas: okupacija, aneksija ir jų besąlygiškas atsikratymas Kovo 11-ąją.

Mąstantys Lietuvoje prioritetiškai apie pinigus dūsauja, kad „iš dabartinės situacijos nėra jokios naudos“ (G. Kirkilas, tik nereiktų jam tikėtis naudos į partijos kasą), kad reikia kažką „perkrauti“ ir vienpusių „esminių permainų“, o iš naujos Rytų politikos bent paėsti (! – čia J. Karoso minties eiga); na, ir teksią atmesti valstybės užsienio politikos tęstinumą (V. Andriukaitis).

Galėtume tarti, jau pakankamai skaidru ir ilgesinga; tačiau dėl tokio istorinio kūlversčio dar turėtų apsispręsti visa SD partija. Kadaise J. Veselka siūlė parsiduoti „Lukoilui“ (citata), po to – atšaukti blogąjį okupacijos ir žalos įstatymą. Tąsyk Č. Juršėnas nepritarė, o dabar?

Jau daug metų prabėgo, kai buvęs A. Brazausko patarėjas J. Paleckis siūlė rengti naują Lietuvos ir Rusijos santykių sutartį. Prezidentas nesiryžo. Bet nenustebčiau, jei perkrovėjai vėl imtų tai siūlyti, o tąsyk, nuolankiai gerinant santykius, iš preambulės tikrai išnyktų sovietų aneksijos pasmerkimas ir nuostata apie jos pasekmių likvidavimą.

Idėjų nepristigs. R. Paksas antai siūlo naują konstituciją. Pajudėjus ta ryžtinga kryptimi į skelbiamą Trečiąją respubliką, nebe Kovo 11-osios, noriai talkinant V. Uspaskichui ir raudonajam tvanui, kurį ekranuose ką tik matėm „grįžtantį“ gegužės 1-ąją, pirmiausiai išnyktų draudimas turėti Lietuvoje didelės rytų kaimynės draugišką kariuomenę ir ilgesingai jungtis į viliojančias posovietines erdves. Įsileiskim, junkimės, ko čia vaidinti nepelningą nepriklausomybę... Ak, tarybinės dešrelės! Frontininkai tik jomis ir maitinasi.

Partijų vadovų kontaktuose bei talkinant spaudai, kuri turbūt nevengs tiesiai klausti, vis dėlto turėtų išryškėti ir tapti viešai žinoma, kokios kurių politikų intencijos bei nuostatos - nejau bėgti pirmiems tartum atsiprašomai "gerinti" esamų neblogų santykių?

Gal kai kurį nostalgišką Maskvos pono pasiilgimą, jeigu jis kairiųjų refleksuose taip kirba, vis dėlto derėtų užslopinti. Kai elgėmės oriai - laimėdavom.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“, 2012-05-09