Demokratijos ir nevyriausybinės organizacijos

Vytautas Landsbergis

Demokratijos ir nevyriausybinės organizacijos

Pasisakymas Parlamentinio demokratijos forumo konferencijoje „Parlamentarų vaidmuo stiprinant Rytų Europos demokratines valstybes: kelis į demokratinę visuomenę“, 2012-05-03, Vilnius

Ponios ir ponai, kolegos,

Noriu Jūsų atsiprašyti, kad mano gyvenimo būdas neleido man parengti pranešimo Oksfordo anglų kalba, todėl kalbėsiu savo gimtąja lietuvių kalba ir net improvizuosiu šio sesijos tarpsnio tema, tai yra: demokratija ir nevyriausybinės organizacijos.

Demokratijos ir nevyriausybinės organizacijos - to paties demokratijos reiškinio arba norimo, siekiamo reiškinio dvi pusės arba sudedamosios dalys. Viena yra demokratija kaip rėminė santvarka kuriai nors šaliai, todėl ir šalis; mes dažnai sakome demokratija kalbėdami apie šalį. Arba: šalių organizacija yra demokratijų organizacija. Ir tuo pačiu - tai visuomenės kokybė arba visuomenės turinys (jeigu tai demokratija). Kitokia visuomenė gali būti beformė arba besiorganizuojanti būtent per nevyriausybines organizacijas, jeigu tų pastangų nesugriauna naujas išradimas - „vyriausybinės nevyriausybinės“ organizacijos, apgaulinga struktūra. Dalis Europos Sąjungos šalių, ypač buvusios komunistinės, taip pat Rytų kaimynystės šalių ir tolimų trečiųjų šalių plėtojasi kelyje į demokratinę visuomenę, link demokratinės visuomenės arba brandina ją savyje.

Kam reikia demokratijos ir ko reikia demokratijai? Kam? – žinoma, tiems, kurie svajoja apie laisvą ir teisingą gyvenimą. Tai identifikuojama demokratijos vaizdiniu ir šūkiu. O ko reikia demokratijai? – jai reikia laisvų ir netironiškų, negrobuoniškų žmonių, negodžių valdžios ir turto. Nes čia jau prasideda galimi iškrypimai ir demokratijos sustabdymai. Būtent godumas yra tokia žmonių, grupių (kartais ir valstybių, kai jas valdo tokios grupės) savybė, kuri ardo visuomenę, ypač - kaip demokratinę visuomenę.

Iš savo patirties turime pastebėjimų, kuriais galiu pasidalinti. Štai neseniai paskaičiau labai tikslų formulavimą dabar jau mirusio buvusio disidento, vėliau gyvenusio Vakaruose, išeivio iš Lietuvos Aleksandro Štromo, kuris yra pasakęs: yra laisva Lietuva, bet dar nėra laisvų lietuvių. O visai neseniai Jurijus Afanasjevas - berods prieš metus čia, Vilniuje, - kalbėjo apie tai, kur atsidūrė Rusija po demokratijos nesėkmės. Ji atsidūrė būvyje, koks buvo dar prieš atsirandant gėrio ir blogio skirčiai, kuriame viešpatauja plėšrus godumas. Kitaip sakant, barbarizmas.

Koks yra kitas kelias, kokia kitokia galima eiga, gal utopinė, o gal palaipsniui realizuojama į tikrą demokratinę visuomenę? Tas kelias eina per santykių žmoniškumą, artimo atjautą - pirmiausia į bendruomenę, į sampratą, kad žmonės gyvena bendruomenėje arba bendruomenėse, ir tų bendruomenių visuma, jeigu tai yra tikrosios, savaime, o ne pagal vadovo įsakymą, gimstančios nevyriausybinės organizacijos, tampa arba iš jų ir statoma demokratinė visuomenė. Tai yra kryptis, kurioje mes vienijamės, kuriai dirbame, o jai yra ir bus priešinamasi. Opozicija, kurią matome ir juntame, tai tironijos ir satrapijos, fanatikų klanų diktatūros, teroro valdžia. Visų jų bendras vardiklis būtų nedemokratijos arba net antidemokratijos. Nedemokratijos gali būti tokios struktūros ir valstybės, kurios tiesiog nesuvokia ir nevertina demokratijos. Antidemokratijos – tai tos, kurios nekenčia demokratijos ir norėtų, kad jos nebūtų.

Čia įvardintas pirmas demokratijos ir demokratijų priešas – nedemokratijos.  Antras priešas – vidinis. Demokratijų raidoje mat gali būti matoma ir branda, ir erozija, senovinė arba senilinė degradacija. Tokių dalykų pastebiu dirbdamas net vakarinėje Europos dalyje.

Santvarka populiariai suprantama kaip tvarka, ir labai dažnai tai populistinis idealas bei šūkis įvairių politinių struktūrų, kurios visiškai nebūtinai ir iš esmės kreipia savo sampratas ir mintis į demokratiją. Tačiau tvarka yra populiarus šūkis. Už jo gali glūdėti nedemokratijos ilgesys: štai ateis valdovas ir padarys tvarką. Ir mums nereikės rūpintis. Panašiai atrodytų senas klausimas: kodėl Dievas leidžia mums nusidėti? Turbūt tas Dievas negeras. Gerasis Dievas neturėtų palikti mums atsakomybės, o padaryti savo tvarką, kad mes nė nesidairytume į kitas galimybes.

Aplink demokratiją ir jos likimą visada sukasi daug slapto priešo, kurio vardas – demagogija. Tai suvedžiojimai ir manipuliacijos, ypač masių suvedžiojimai ir manipuliacijos tariama demokratija. Čia verta dėmesio kolizija arba samprata, kurią reikia svarstyti, kai tvarka suprantama tiesiog kaip taisyklės ir procedūros. Jų įgyvendinimas – net jei žeidžia teisingumo pojūtį – iškyla prioritetiškai, ir tada gali būti įgyvendinamas jei ne visuotiniu sutarimu, kaip turėtų būti demokratijoje, tai socialine ir politine prievarta. Todėl, kad tos taisyklės jau nustatytos, ir lengviau yra nebegalvoti apie jų tikslingumą, teisingumą ir žmoniškumą. Tiesiog jų laikytis, ir tai – ne mūsų atsakomybė. Taip galima patekti net į taisyklių, - o kartais ir mados ar papročių, - vergiją. Vergija palengvina gyventi be atsakomybės. Matykim, ar to kartais neatsitinka, kai aukščiau visko iškeliame kokias nors jau anksčiau nustatytas taisykles.

Čia ateina dilema: įstatymas ir įstatymas. Tartum labai aukštas, kilnus žodis, o p juo gali slėptis visiškai priešingi dalykai, tikrai ne teisinės valstybės ir ne įstatymo valdžios turinys. Vienas dalykas yra įstatymas formalus, juridinis, valstybės įstatymas, kuris gali pasirodyti esąs netoli tironijos, kai skelbiama „įstatymo diktatūra“, o iš tiktųjų tai diktatoriaus įstatymų diktatūra, kitaip sakant, diktatoriaus diktatūra, tik paslėpta po įstatymo priedanga.

Čia vienas atvejis. O kitas dalykas, kai įstatymas yra moralinis, vidinis, žmoniškumo įstatymas, kuris tam tikru laikotarpiu susiformuoja kaip bendruomenės ir visuomenės gyvenimo taisyklė. Todėl demokratija tebūnie gyva ir kūrybinga kaip santarvės režimas, o ne manipuliacinis, susvetimėjęs priespaudos režimas. Didžiausias pavojus demokratijai ir demokratijoms, tai susvetimėjimas, kai žmonės nebetiki tuo, kas vadinama demokratija, ir mano, jog tai eilinė apgavystė.

Demokratija kaip koncepcija – galėtume sakyti: demokratijos idealai. Laisva ir teisinga visuomenė. Už tuos idealus kai kur kai kas kovodavo ir galvas dėdavo. Antai, ir mūsų šaliai Lietuvai demokratija buvo kelias į laisvę. O pasiekus laisvę ji pradėjo įgyti keistų savybių ir bruožų. Kitur būdavo, kai kas kovoja, kai kas tebekovoja, - kur kovojama su priespauda, nors būsimas turinys iškovojus laisvę net ir nebūna aiškus.  Čia suvokiame, kad demokratija kaip idealas arba idealai yra priešstata, kai kada net priešingybė pragmatizmui. Pasakiau, kad tebekovojama už demokratiją, ir demokratijos plėtra tebėra kai kurių tarptautinių organizacijų programose ir politiniuose projektuose. Tačiau matome, kad tai gana dažnai jau traktuojama kaip praktiškai, pragmatiškai abejotina, bemaž „politiškai nekorektiška“ idėja skatinti demokratiją ten, kur jos nėra, gali mat būti ir „nepragmatiška“ politika. Taip manoma, deja, kai kada ir sakoma. Jei demokratijų vadovams, jų trumpos distancijos požiūriu, atrodo naudinga, tai ir tironai, ir satrapai tampa pageidaujamais partneriais. Kultivuojami nenuoširdaus broliavimosi ritualai. O tironams griuvus, lieka fotografijos, dėl kurių demokratams truputį nepatogu.

Kai pasakiau apie tą žalingą tendenciją vengti demokratijos plėtros koncepcijos, akcentų ir programinių nuostatų, manau, kad mes, kuriuos vienija Demokratijų forumas, būsim paskutiniai, kurie pasakysim, kad demokratijos plėtra yra nereikalinga, ypač jei tai kenkia verslui. (O tai reiškia – pelnui). Čia atsiveria pasidavimo bedugnė.

Mano apibūdintų žaidimų rezultatas – neišvengiama demokratijos idealo devalvacija. Šiandien manęs žurnalistai klausė, kaip atsitinka, kad žodis „demokratija“ suprantamas net neigiamai. Pabandžiau paaiškinti, kas tuo suinteresuotas – būtent nedemokratijos, jų valdovai, uzurpavę arba susimanipuliavę į valdžią, kurie jaučiasi negerai, kai kitur demokratija. Tad reikia ją diskredituoti ir naikinti. Panašiai kaip komunizmas naikino krikščionybę, krikščionių tikėjimą. Konkurencinė ideologija, ir jos neturi būti, nes totaliai ir totalitariai mąstant turi būti tik viena vertybių sistema ir viena ideologija. Ko gera, taip atsitinka ir su bandymais diskredituoti demokratiją. Tuo suinteresuoti svetimi demokratijai asmenys, sluoksniai ir politinės jėgos.

Kur ir kada privalome ginti demokratiją nuo jos idealo devalvacijos? Be abejo, pirmiausia čia. Matau šią tarptautinę organizaciją, nelabai seniai atsiradusią tartum susivokus, kas iš tikrųjų gresia vakarietiškai euroatlantinei civilizacijai, kuri turi įtakos ir kituose žemynuose ir pajėgi plėstis. Jeigu neišsigąsta persekiojimų arba atitempimo į Koliziejų sudraskyti tigrams ir liūtams, tai ji gali ir privalo gyvuoti bei plėsti savo įtaką. Bet tam iš tikrųjų buvo reikalinga speciali telkimosi organizacija, kokią matau čia, - Demokratijų forumas.