Žmonės ir keltuvai

Sekmadienį klausiausi radijo laidos "Kad valstybė tarnautų suaugusiems žmonėms". Suaugę dalijosi suaugusių rūpesčiais. Tąkart svarbiausias buvo vieno vaiko perkėlimas šen ar ten, išties patiems nežinant kur, bet apie vaiką būtent niekas nekalbėjo. Kiek sekiau protingas šnekas, nė neužsiminė. Beje, nė žodžio nebūta ir apie pedofiliją. Vien techniniai dalykai.

Suaugusiųjų problemos, taip suvokiau, tai jų pačių padaryti sprendimai. Šį nuspręsta net skubiai vykdyti, bet jis vis nevykdomas, nes realiai ir žmoniškai neįvykdomas.

Nebent kaip tame šiurkščiame anekdote apie katinus: neradau pagaliuko, tai tvojau lenta.

Tačiau tvoti lenta vaikui ne visiems patinka net mūsų atsilikusioje, valstybės negerbiančioje visuomenėje. Iš to ir susiskaidymas į tuos, kurie už valstybę, ir tuos, kurie griauna valstybę.

Problemą sukūrė Teismas (turįs vardus ir pavardes), kuris liepė daiktą paimti ir perkelti į kitą vietą. O daiktas nenumatytai ėmė priešintis. Tada vėl skilimas į tuos, kurie mano, kad prievartos prieš jį (daiktą ne daiktą) naudoti negalima, ir tuos, kurie skelbia, kad galima, net būtina. Ypač, jeigu daiktas padėtas įtartiname kampe, kur galimai patiria žalą. Ar nepatirs jis perkeltas žalos kitame kampe, gal dar didesnės, niekas nežino ir netikrina, kokie ten papročiai. Atsakomybė teks kampui, ne keltuvams. Taip galvoja keltuvai.

Bet realiai, tai perkelti sunku net ir valstybės represine galia. Objektas priešinasi, gal mano, kad tai jo laisvės dalykas ir rezistencijos teisė. Todėl jau pasigirdo suaugusiųjų balsų, kad bene reikėtų vaiką perkvalifikuoti į žvėrį arba žvėrelį. Nenori į narvą, drąskosi, gali net įkasti, o jeigu pasiutęs... - tai imam ir suleidžiam jam vaistų. Gal dar atrasim patyrusį psichiatrą, kuris šiuo metodu gydydavo disidentus.

Svarbiausia mat teismo sprendimas. O kadangi jis Teismo, tai tikrai teisingas. Žinia, būna ir neteisingų, ir klaidingų arba žiaurių dėl teisėjų ribotumo, ir korumpuotų - iš anksto apmokėtų, - ko tame mūsų gyvenime nebūna!  Tartum visi žino, kad būna. Jau pripažinote, kad būna ir neteisingų sprendimų. - Ei, palauk, palauk, sakydavo mums mama, - kai įvyks, pamatysi tada.  O ar tada galima atitaisyti? Ne visuomet. Vertėtų bent palaukti pagrindinės bylos.

Čia pradeda pykti teisinė valdžia, kuriai maga jaustis totalitarine. Žiūrėkit, kaip ji priešinasi, kad tik neatsirastų teismuose tarėjų arba visuomeninių teisėjų (ne iš teisėjų partijos). Abejonė dėl galimos teisėjo klaidos ar slapto intereso, tai tiesiog įžeidimas. Bet savus kyšininkus kitąkart ir dengia.

Svarbiausia, kad visuomenėje niekad nekiltų dvejonių autoritetais ir kad būtų  sukurtas tobulas vykdymo mechanizmas.

Apie tai yra mąstę daug šviesių protų. Kai kurie net savo arba užgrobtas tautas ta kryptim vedė. O štai fantastinių dalykų rašytojas Rejus Bredberis (turbūt jis, rašau iš atminties) vienoje savo vizijoje aprašė ateities žmonių santvarką. Tai begalinis miestas, kurio gyventojai žino visas taisykles ir jų laikosi. Jei kuriam nusibosta ir nusižengia, pavyzdžiui, turi knygų, toks yra teisiamas nedelsiant, nors ir būtų pasislėpęs; ir tada paleidžiamas vykdytojas - Mechaninis Šuo. Šio užduotis aiški, gal pagal individualų nuteistojo kvapą. Gyventojai mato, kad Mechaninis Šuo bėga per miestą, ir žino: dar vieną nuteisė, jam jau galas. Mechaninis Šuo vistiek suras ir įvykdys. Tvarka bus.

Nežinau, kodėl man ta istorija apie tobulą sprendimų įvykdymą atėjo į galvą. Gal beklausant, kaip visi rūpinasi patobulinti.

Bet yra kita istorija, irgi iš Amerikos. Tai ilga eilė mirusiųjų po - galimai dėl - prezidento J. F. Kenedžio mirties. Tariamai vienintelis įtariamasis iš karto, galimi liudininkai vienas po kito; ką nors gal girdėję iš liudininkų - tuo pat keliu, visi į tuntą.

Mūsų krašte dar tik keturi vienas po kito, ir tik ketvirtasis buvo truputį apklaustas. Antroji ėjo pas tardytoją, tada ją nušovė, kad neplepėtų. Ar ši lietuviška serija gali būti pratęsta?

Kas žino. Antai viena liudininkė labai saugoma, gal valdžia žino, kodėl. Mažoji liudininkė, galimai nukentėjusioji, taipogi saugoma; jai būti atskirai šiek tiek saugiau. Sudėjus abi į daiktą, gali abiem pasidaryti nesaugiau.

O kiek ta kryptim besistengiančių, besiardančių! Labai atsiprašau už pasakymą, bet jei pavyks abi liudininkes perkelti į bendrą būstą, ir mažąją (arba abi) ištiks nelaimė, kaltų keltuvų bus ilga eilė. Nuo Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir Vaiko teisių kontrolierės iki antstolės ir kaukėtųjų, kurie griebia vaiką už algą. Dieve duok, kad blogiausio neatsitiktų, bet tegu jie pagalvoja prieš ateidami baltais chalatais ir nešini migdomųjų švirkštu.

Vytautas Landsbergis
alfa.lt