Buvusi Vaiko teisių kontrolierė, socialdemokratų partijos narė p. Rimantė Šalaševičiūtė išplatino internete tekstą (Delfi.lt, 2012-03-14) adresuotą, kaip regis, Vytautui Landsbergiui, kuris kartais be reikalo arba neteisingai rūpinasi Deimantės Kedytės likimu. Drąsias įžvalgas, kad pedofilijos istoriją galimai sukūrė Tėvynės sąjunga, palieku anos partijos rinkimų metodikai, tačiau tekstas vertas tam tikro dėmesio.
Pirmiausia, manau, psichologų, o yra jame ir tiesioginės informacijos.
Tokia būtų žinia, kad p. R. Šalaševičiūtė žinojo apie antrosios galimai išnaudotos mergaitės likimą ir kur ji yra. Tikriausiai tebežino. Tai teikia vilties, kad jeigu šakota pedofilijos byla bus galų gale pradėta nagrinėti, Orinta Naruševičiūtė nedings ir galės duoti parodymus.
Neaptarinėsim daugybės to teksto jausmingumų, bet yra objektyvi procedūrinė tikrovė, ir ši sukonstruota skaidriai. Teismo sprendimu ana vaikų seksualinio išnaudojimo arba pedofilijos byla, su kuria susiję mažiausiai keturios mirtys, nebus nagrinėjama prieš tai neišsprendus klausimo, kur turi gyventi viena liudininkė ir galimai nukentėjusioji. Tegu Strasbūrai atsako, ar čia tikrai būtinoji aplinkybių jungtis, o ne būdas kuo ilgiau nenagrinėti anos galimai baisios bylos. Kol kas manykim, kad viskas įvyks, kaip mechaniško teisingumo kortos ant stalo jau sudėstytos. Mergaitė bus perkelta, neklausiant jos pačios ir net panaudojant fizinę valstybės jėgą (nes to reikalauja mylinti motina), į kitą gyvenamąją vietą. Tikėkimės, į žinomą ir jaukią, teisėjų patikrintą buveinę, perkėlimo operacijos metu nepažeidus mažos galvelės galimai susuktos „į kaldrą“. (To viešai reikalavo kažkuri vaikų gynėja). Nustačius, kad mergaitė jau gali liudyti, pedofilijos arba pedofilų teismas galimai vyks. Nustačius kitaip arba mergaitei dingus nežinomu adresu – nevyks.
Jei susiklostytų kitaip, kas mažai tikėtina, ir mergaitė liktų gyventi pas globėją tetą, jos padėtis būtų tolygi „po tanko vikšrais“. Taip p. R. Šalaševičiūtė baigia savo įžvalgas.
Visa kita – praeitis (kas ir kada nepasirūpino tų dviejų mergaičių apsauga, galimai dangstė pedofilus) bei graudinantys išvedžiojimai. „Ar tikrai mergaitė nenori bendrauti ir matytis su mama, ar ji nenori lankyti mokyklos?“ – Tikras, nesusuktas klausimas būtų – ar ji nori gyventi su mama (jeigu teismams tai svarbu), ar ji nori eiti į savo įprastą mokyklą (be grėsmės, kad galimai bus teisėtai pagrobta ir tos mokyklos nebelankys). Bet kuri vaiko teisių kontrolierė, buvusi ar dabartinė, galėtų nuvežti nekaloringų saldainių, padraugauti su vaiku ir paklausti.
Į praeitį kreipia priekaištas turbūt man, kad „tokie pareiškimai“ esą ženklas visuomenei, jog „teisėjai – nemokšos“. Deja, būna blogiau. Atsiversti kodeksą didelio mokslo nereikia. Tačiau esu matęs tokių nesugebančių atsiversti nė kodekso, kad neduok tu Dieve. Apskritai: yra teisėjai verti to garbingo vardo, ir yra neverti. Ponia Šalaševičiūte, pagal kokius „kodeksus, įstatymus, dokumentus“ sprendžia tie, kurie ima kyšius?
Keistai sudėtas Jūsų sakinys, nors apie rimtą reikalą, kad „visuomenei rūpi vaikai, pasirengę užtikrinti vaiko teisę būti apsaugotam nuo seksualinio išnaudojimo“.
Buvusioji vaiko teisių kontrolierė matė, kas vyksta, ir vieną kartą mestelėjo informacijos apie padėtį Lietuvos vaikų namuose. Našlaičiai ir globotiniai kažkuriais konkrečiais metais patyrė ten per pustrečio šimto prievartavimų.
Nelyginkim su Vokietija – girdėjau viename pranešime, kad apie trečdalis visų vaikų ten patiria seksualinį išnaudojimą šeimose ir kitur, – bet neužverskim nė Lietuvos laikraščių, kur tolydžio rašoma apie tokius nusikaltimus; tiesa, ne įstaigose. O tada spaudoje paklausiau, bene vienintelį kartą paminėjęs gerb. Kontrolierės pavardę: kiek baudžiamųjų bylų iš to Jums žinomo skaičiaus mėginote iškelti?
Klausimas nebuvo išgirstas, bet ir dabar jis nėra vien istorinis. Ne vien apie Pabradę, dėl kurios net iš Lenkijos kažkada atėjo signalai, – į kokias „lenkų šeimas“ atvežami atostogų vaikai iš Lietuvos, – bet buvo nuslopinti. Taip dirbdavo mūsų teisėsauga, sauganti ne vaikus.
Vytautas Landsbergis
Delfi.lt