Eksprezidentai apie ekstremistus ir ekspertus

Du buvę prezidentai – V. Adamkus ir A. Kvasnievskis – Vilniaus knygų mugėje aptarė kai kuriuos klausimus. Tarp jų svarbiausias būtų abiejų šalių santykių dalykas. „Patraukit šalin politikierius“ – be abejo, teisinga mintis. Santykių bloginimo ėmėsi ne tautos, o jų vardu veikiantys politikieriai. Kuri pusė ėmėsi bloginimo iniciatyvos ir varo tolyn – visi matė. Vieno europarlamentaro ir vieno ministro tandemas. Lietuvos politikams pakako santūrumo neatsakinėti „pats tu toks“, sulaukti Europos institucijų atsakymų, kurie būtų turėję atvėsinti užkampio ekstremistus; galų gale sutarta, ką dabar vėl siūlo buvę prezidentai, kad sėstų prie stalo ekspertai ir aptartų tą vieną likusį spyglį – patikslintą Lietuvos švietimo įstatymą, kartu su Lenkijos lietuvių švietimo problemomis. Dėl to buvo geranoriškai sutarę abiejų šalių premjerai. Ekspertai, berods, nesvarstė ekstremistų reikalavimų – atšaukite tą savo įstatymą! – bet aptarė jo įgyvendinimo galimybes, kad sumažėtų tikrų ar tariamų dirgiklių. Vienas kitas pasitelktas ekstremistas nepajėgė sugriauti darbo, atsirado dalykiško supratimo, ir Lenkijos ekspertai gal pirmąsyk išgirdo, kad Lenkijos lietuviai patiria valdiškų problemų, ten tikrai esą ką taisyti. Galų gale buvo parengtas suderintas susitarimas, kurį teliko pasirašyti. Bet Lenkijos ekspertai, su kuriais lyg susiklostė  normali kalba, prieš pasirašydami paskambino į Varšuvą. Ten, deja, atsirado aukštesnių ekspertų, kurie nė nesvarstę uždraudė pasirašyti. Konfliktą, nematytą kitur Europoje, nurodė palikti atvirą ir be švelninančios pažangos, pūsti toliau. Su lietuviais negalima susikalbėti! Kaip tik tai, ko reikia lenkų politikieriams „Rytuose“ (pagal „lenko kortą“, o gal ir apskritai). Kodėl jiems to reikia? – Tolesniam kurstymui, rinkimams, tarptautinei antilietuviškai propagandai. Likti prie savo ultimatumo, kad tik neatrodytų, jog susitariama.

Beje, ultimatumas. Nelemtasis anos, sanacinės arba valymo priemonių Lenkijos ultimatumas Lietuvai („Vade, vesk mus į Kauną!“) buvo pareikštas 1938 m. kovo 17 d. Kai kas kaip šiandien: derybų pasiūlymą atmetame, nes ligšiolinių derybų su lietuviais rezultatas neigiamas. Formaliai anas ultimatumas nesusietas su Vilnium – jo atsižadėjimu, bet pagal turinį buvo taip interpretuojamas. Istoriškai suvokiamas kaip tęstinė pasipūtusių endekiškų „valytojų“ klaida, tačiau kol kas likim prie datos.

Taigi, vėl kovo 17-oji, kai dabartiniai vietiniai ekstremistai Rytų Lietuvoje skelbia mokyklų dėstomąja lenkų kalba „streiką“. Sutapimas visai atsitiktinis.  Ultimatumas juolab kvailesnis. Sutampa ir su M. Gorbačiovo štabo sumanytu 1991 m. suktu referendumu išsaugoti Sovietų Sąjungą (1991 m. kovo 17 d.). „Lenkų rinkimų akcija“, vietinė neeuropietiška partija, nebus užmiršusi, kas iš jos šulų tada organizavo dviejuose rajonuose šį referendumą net po Sausio žudynių, eidami prieš Lietuvos nuostatą, jog kitos valstybės referendumai Lietuvoje neteisėti. Ėjo ir prieš jau įvykusį vasario 9 d. Lietuvos gyventojų plebiscitą už nepriklausomybę, dviejų rajonų vietos valdžios vardu skelbdami, kad ten vis dar Sovietų Sąjunga. Ši grobikų valstybė dar 1990 m. balandį buvo pasidariusi įstatymą dėl sovietinės „federacijos subjektų“, pagal kurį vadinamosiose respublikose apsiskelbiančios vidinės autonomijos galėjo būti „Centro“ pripažįstamos ir akimoju tapti tiesiogiai parištais SSRS subjektais. Po to, suprantama, jau ir ginamais...

Kaip tik 1991 m. rudenį buvo suplanuotas tokių užmačių Rytų Lietuvos („vilenščiznos“ su savo konstitucija, himnu ir vėliava) savivaldybių deputatų suvažiavimas. Ardomosios veiklos finansavimas ėjo per Naujosios Vilnios („sostinės!“) banką; B. Makutinovičiaus, o iš tikrųjų SSRS Vidaus reikalų ministerijos OMON‘o gaujos buvo prašoma tapti krašto kariuomene. Šiai kompleksinei torpedai kelią užkirto pačios SSRS centre kilęs ir pralaimėjęs bolševikų pučas. Lietuvos rajoniniai endebolševikai turėjo stabtelėti, o ir pačios antivalstybinės savivaldybės buvo paleistos. Kuriems galams dabar gaivinamos tos drumzlės, teršiančios visus dorus, lojalius Lietuvai lenkus? Įsiteikimo ir parsidavimo Kremliui data juk ta pati - 1991 m. kovo 17 d. referendumas, ją dabar primins „streikuodami“... Manau, kad trigubą datą naujam nelojalumo išpuoliui parinko ekspertai iš tos pačios kontoros, kurioje yra dirbęs majoras keistojo europarlamentaro patarėjas.

Mokyklų direktoriai, jeigu vėl atitraukinės moksleivius nuo pamokų, kad tik pakurstytų prieš valstybę, kurioje gyvena, turėtų susimąstyti bent apie moralinę atsakomybę. Švietimo ministerija – ir apie kitokią direktorių politikierių atsakomybę.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“