V. Landsbergis: neturime bijoti išeiti į pasaulio gatvę

2012 02 19 /21:13/ Nemira Pumprickaitė
LTV „Savaitė“ ir lrt.lt

LTV laidos „Savaitė“ svečias prof. Vytatas Landsbergis, kalbėdamas apie valstybingumą neabejojo, kad Lietuva prieš Nepriklausomybės akto signatarus gali pasididžiuoti nuveiktais darbais.

Anot buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, kiekvienas žmogus laiko valstybingumo egzaminą, o suvokdami, kodėl buvo eita kovoti dėl laisvės – taip ginta garbė ir sąžinė – galime drąsiai išeiti į „pasaulio gatvę“ ir nebūti joje stumdomiems.

Nemira Pumprickaitė. Pirmiausia, noriu Jūsų klausti, ar šiandien prieš tuos žmones, kurie paskelbė pasauliui apie nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918 metais mes turime kuo pasididžiuoti?

Vytautas Landsbergis. Žinoma, mes turime kuo ir jiems ir pasauliui pasididžiuoti, kad neleidome pražūti tam, ką jie padarė. Ir ne tik tie 20 vyrų, bet ir tie visi, kurie atėjo į valstybės kūrimo darbą, atėjo valstybės ginti kaip savanoriai, kuriantis Lietuvos kariuomenei, dėjo galvas. Mes neleidome, kad tai būtų suniekinta. Mes tęsėm jų darbą ir ten taip pat reikėjo ir pastangų, ir aukų. Labai nedaug buvo paramos iš šalies, kaip ir kadaise jiems. Buvo tam tikros politinės tarptautinės situacijos, kuriose reikėjo teisingai veikti. Ir jie veikė teisingai, ir mes veikėm teisingai.

N. P. O jeigu aš paklausčiau, ar šiandien yra dėl ko mums turi būti gėda prieš tuos žmones?

V. L. Nežinau, ar tai tinkamas žodis. Jeigu mums kas nors nepasisekė ar nesiseka, ar pasirodė, kad mūsų tarpe yra nenaudėlių, kurie nebūtinai rūpinasi, kad geriau būtų šitai šaliai ir jos žmonėms, bet kad būtų geriau jiems patiems ir panašiai, tai to būna. Bet ar mes visi turime dėl to gėdytis? Tegu tie ir gėdijasi, jeigu tokiems tas jausmas būdingas.

N. P. Nepriklausomybės idėja brendo ir subrendo kultūrinėje terpėje, aš turiu galvoje 1918 metus, kaip šiandien Jūs, kaip Nacionalinės premijos laureatas, kultūros ir meno premijos laureatas, vertinate šitą kultūrinę terpę, mūsų kultūrą Lietuvoje apskritai? Kiek ji dabar gali subrandinti naujų idėjų arba įtvirtinti jau esamas?

V. L. Kultūra yra tam tikras tęstinumas. Kartais sakoma, kad tų inteligentų buvo tiek nedaug, jie buvo ujami, pravardžiuojami „litvomanais“, tai yra, paklaikusiais dėl nesąmonių, kurių jau nebėra ir niekada nebus, o jie tikėjo - tikėjo, kad bus. Ir tas tikėjimas pasirodė bibliškai galingas, kuris kalnus pajudina, bet svarbiausia, kad jis pajudino žmonių širdis Lietuvoje ir tuo - bendrąją kultūrą. Kultūra yra žmonių dvasia, jų nusiteikimas kūrybai ir vertybių gynybai su viltimi, kad mes galim padaryti geriau, ir bus geriau. Ar tai tęsiasi ir ar tai atvedė į Kovo 11-ąją? Būtent taip. Tikėjimas, kad mes galim padaryti, dar kartą padarysim.

N. P. O šiandieninė mūsų valdžia, ar ta valdžia neturi vienos tokios ydos, kad jos asmeniniai interesai, tos valdžios, ne visada sutampa su bendruomenės poreikiais?

V. L. Aš vėl neapibendrinčiau. Neva valdžia – minusas, juodas ženklas, šalin valdžią. Ne, taip neturi būti apibendrinama ir vertinama, nes toje valdžioje, kaip ir visur ir visada yra labai įvairių ir žmonių, ir siekių. Be abejo, yra ir savanaudiškų siekių, bet ir ta valdžia nėra vieninga. Ji mozaikiška, sulipdyta iš gabalėlių, iš kurių dar galima buvo ką nors sulipdyti, bet tie gabalėliai vis tiek skirtingi. Gerai, kad šiek tiek laikosi tas puodas, iš šukių sulipdytas, bet sakyti, kad visas puodas blogas... tai aš nesutikčiau.

N. P. Gerai, Jūs esate vasario 16 dieną pasakęs, kad jei mes norime, kad Lietuva išliktų, tai Lietuvos piliečiai turi gyventi, likti Lietuvoje. Bet jie išvažiuoja iš Lietuvos, todėl, kad jie galvoja, kad valstybė jais nesirūpina, bet jie tuo pačiu išvažiuodami lyg ir negalvoja apie pačios valstybės ateitį, kokia ji bus ateityje, kaip ji gyvens. Tai, kaip Jūs manote, ar šitoje emigracijos bangoje pačios valstybės kaltės yra?

V. L. Pirmiausia, valstybė – tai ir yra tie žmonės. o piliečiai, tai nebūtinai tie, kurie turi pasą. Aš kalbėjau ta prasme, kad piliečiai - tai tie, kurie brangina ir gina savo Pilį, nes be Pilies jie bus išblaškyti, išmėtyti. Vieni pateks į vergiją, kiti – nueis kažkur per pasaulį, kaip perėjūnai. Reikia branginti savo Pilį. Galima ir išvažiuoti kur nors ir galvoti apie Pilį. Galima išvažiuot su mintimi, kad išvažiuoji laikinai arba, jei ir išvažiuoji dėl kokių nors aplinkybių ir lieki ilgam, tai vis tiek galvoji. Taip, kaip mūsų išeivija sovietų laikais. Jie buvo didelė jėga galvojimu apie Lietuvą. Aš norėčiau, kad būtų galvojimo apie savo šalį ir neišblėsusios meilės gimtam kraštui, juk jis toks gražus, kol dar ne viską užteršėm... Bet jeigu jis mums gražus ir brangus, tai gal liausimės teršti arba mažiau teršim?

N. P. Ar mes patys vieni gindami tas vertybes nesusiduriam su išorės priešu?

V. L. Be abejo, visada. Ir kiekvienas žmogus patiria egzaminą. Jaunam amžiuje gal net vaikystėje išėjęs į gatvę patiria egzaminą, tai yra išbandymas, kokios taisyklės toj gatvėje? Ir ar jis atsinešė iš namų kokias nors taisykles, kurios ne visai tinka gatvės taisyklėms. Tai mes esam, kaip tas vaikas išėjęs į gatvę. Ar tas vaikas ką nors atsinešė iš savo šeimos? Iš prisiminimų apie senelius, apie Vasario 16-ąją ir kaip ten kas buvo, ir kodėl žmonės paskui ėjo į miškus kovoti, ginti garbę ir sąžinę. Jeigu tai suprantama, jeigu tai yra vertybės, tai mes neturime labai bijoti išeiti į pasaulio gatvę. Bet kas mūsų nepastums.

N. P. Ar Jūs tikite, kad Lietuva įveiks sunkumus ir sukurs tokią valstybę, kurioje visiems bus gera gyventi?

V. L. Reikia tikėti. Žinote kaip vienas labai didelis skeptikas – Volteras – pasakė: „Galbūt Dievo ir nėra, bet vis tiek reikia jį išrasti“. Jis reikalingas. Tai ir šiuo atveju tikėjimas Lietuvos ateitimi yra gyvybiškai reikalingas. Be to tikėjimo mes išnyksim.

N. P. Ačiū jums, kad atėjot į mūsų studiją.