Piliečiai ir krokodilai

Sveika, Pilies gatvės bendrija! Nepabūgusi nė šaltuko.

Sveiks ir tu, svieteli margs, ir visi, kurie palaikote ryšį. Gal tiktų sakyti – pilėnai, pilies gynėjai. Dabar: piliečiai, kurie to verti; nes aplink būna ir pilviečių, bet apie tuos – kitą kartą.

Susirenkame kasmet. Ši vieta vadinasi Pilies gatvė, kur antai dešinėje – mūsų pilis, o kairėje, širdies pusėje – Aušros vartai. Išklausome heroldo paskelbimo, kad jau vėl yra atstatyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Šalis, kuria buvo tikima, kuriai dirbta „jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris“, o per Vasario 16-ąją atkurta ji žengia į tautų šeimą „pati savęs valdovė“.

Kaip gražiai Maironis pasakė apie Nepriklausomybę! Ne Jekaterina su Nikolajumi, ne Leninas ar Pilsudskis – Lietuvos valdovai, o ji pati.

Išklausome, ir nedaug vaizduotės tereikia, lyg į šį balkoną išeitų visi dvidešimt vyrų su Jonu Basanavičiumi, o kuris jaunesnis – Klimas arba Kairys – mums perskaitytų Pareiškimą pasauliui.

Netilptų čia dvidešimt, bet vaizduotėj viskas galima. Dar ir dvidešimt pirmasis už jų nugarų, nesulaukęs padėti parašo. Bet jo dvasia nušvietė ir Lietuvos atgimimą, ir būsimąjį Vasario 16-osios aktą. Tai Vincas Kudirka.

Kadaise parašiau šiek tiek literatūriškai suklastotą „Kovo 11-osios signataro Vinco Kudirkos laišką savo sesutei Jonieškai“. Ten yra ir Kudirkos, ir Basanavičiaus žodžių.

„Žinok, Jonieškut, ateis tokie laikai, kada sovietų nebus. Bus Lietuva. Bus ji laisva, ori, saugi, nei seno, nei naujo maskoliaus nepagąsdinama. Bus lietuviškos iškalos (suprask, mokyklos) ir lietuviški žalnieriai – Lietuvos vaiskas. Uriadnykai nebebus Vziatkovičiai. Sūdžios bus teisingi! Urėduose visur galėsi lietuviškai kalbėti, ir niekas nesakys – pač, atėjo chamas, neperskaito užrašo, kad „po litovski govorit vospreščajetsa“. Niekas neuždarys mums universiteto ir neuždraus turėti dviejų! Pamatysi, bus Lietuva. Tada tai tu suprasi, kokius mes darbus dirbom. Dabar maldaknyges pajuokia, pravardžiuoja litvomanais, idiotais, beretėmis, o tada galėsi laisvai, rūtų šakelę įsidėjusi, neštis rankoj į bažnyčią.“

Mirštančio varpininko vizija tapo kūnu. Radosi Lietuva, vėl paskelbta tų dvidešimties štai čia, vasario šešioliktąją prieš 94 metus.

Ją reikėjo ir statyti, ir apginti, ir tai padarė atsibudę po amžių tėvynės sūnūs. Jei ne jie, galėjo būti viskas kitaip. Galėjo nebebūti Lietuvos, tik sušalęs Šiaurės Vakarų kraštas, kuriame ligi pat Baltijos, kartu su savo lenkais ir tuteišiais visi jau sovietais virtę, giedotume „Ačiū Stalinui už saulę!“ Kad nesame tokie, kad apskritai esam, ačiū Vasario 16-osios vyrams – ir tiems čia, ir kitiems po 31 metų – ir ypač juos užauginusioms motinoms. Užauginkit ir vėl.

Motinos išlaikė Lietuvą, jų ginklas buvo meilė ir žinojimas, kad reikia gyventi.

Todėl net ir tada – kiek rovė, neišrovė.

Tik neišsiraukim dabar patys ir sugebėkim pažvelgti į save. Prieš 20 metų mums nepatiko, kad tankas važiuoja per mergaitę. O dabar jau patinka? Ir supraskim vieną istorinį dalyką.

Kiekvienąkart, kai užeina ledynmetis ir vėl atsitraukia, lieka pelkė. Po ją klampoja mamutai ir krokodilai. Bet štai ten už Katedros ir aukštuma. O joje pilis. Pilyje nuo amžių telkiasi piliečiai, gina ją  kaip savo gyvastį ir garbę.

Tad jeigu norim, kad būtų Lietuva, piliečiai  turi likti Lietuvoj ir sausinti pelkę. Reikia daug prisiminti, nieko neužmiršti, saugoti ir ginti pačiu gyvenimu svarbiausiąją pilį – Lietuvos garbę.

Kaip sakė kitas jau miręs poetas, - arkim, broliai, pūdymėlį, saugokim vieni kitus.

Mylėk savo artimą, savo žemę, gyvenimą ir ateitį Lietuvoje. Gana skelbti nusivylimus, ginkime žmonišką teisingumą ir mylėkim ateitį Lietuvoje.

„Lietuvos žinioms“
„Karštas komentaras“, 2012-02-18