Ar esame politinė organizacija?

Vytauto Landsbergio kalba TS-LKD Tarybos posėdyje, Vilnius, 2012-01-14 

Prieš keletą dienų galvojau, ar bus Tarybos posėdis ir ar man iš viso verta jame kalbėti. Paprastai valdžia viską geriau žino, o Landsbergis sako truputį kitaip. Iš to vis tiek nėra jokių rezultatų. Žinoma, žmogus gali klysti. Aš labai dažnai klystu, ir istoriškai, ir kitaip, gal ir dabar.

Man apskritai kyla klausimų stebint įvykius ir dalyvaujant Partijos politikos komitete, priimant jo sprendimus ir rekomendacijas. Jie nėra mano, bet aš dalyvauju juos tobulinant, formuluojant, ir kartu su kolegomis apgailestaujame, kai į juos nekreipiama dėmesio. Arba tik labai mažas ar formalus priminimas Prezidiumo posėdžio pabaigoje: a, ten dar buvo toks Partijos politikos komiteto pasakymas. Žinoma, prie to galima priprasti kaip prie negerovių, kurios nėra pačios didžiausios.

Vis dėlto klausimas yra, ir tegul jis jūsų nenustebina: ar mes esame politinė organizacija? Atsakyti galima būtų pagal tai, ar mes, tai yra, didelė, jungtinė ir ne visiškai vieninga partija, susivokiame, kaip Europoje mėgstama sakyti, kad nevieningumas yra turtingumas, įvairovė. Iš dalies, taip. Partija, kurioje kartais vyksta debatai nepanašiai kaip kitose partijose. Tuo mes dar panašūs į partiją ir politinę organizaciją. Vis dėlto, ar vertiname įvykius aplink mus, tai yra, Lietuvoje ir aplink ją, Europoje, - ar vertiname juos politiškai? Ar turime subrandintus vertinimus? Kas nors gali pasakyti: juk tam ir yra Politikos komitetas, kuris teikia vertinimus, o partija sakys: čia mūsų balsas. Deja, taip nebūna. Galbūt reikalingas politinio vertinimo būrelis, kuris nebūtų tik šalia partijos vadovybės, bet kuriame būtų ir pati partijos vadovybė. Tada mūsų atsakas į iššūkius būtų išties partijos nuostata ir atsakas. Taip pat svarbu ne tik, ar vertiname įvykius politiškai, bet ar politiškai vertiname savo pačių veiksmus?

Man teko keletą kartų nusistebėti, ir tai svarstydavome Partijos politikos komitete, kaip reiktų vertinti kai kuriuos balsavimus Seime, mūsiškių pasiūlymus priiminėjant įstatymus arba atšaukinėjant tuos priimtus įstatymus, kurie nepatinka kai kuriems lobistams. O šie turi didelės įtakos, jie gali atnešti visą sąrašą reikalavimų, kaip turi būti pabalsuota. Ir mūsų frakcija, neturėdama partijos vadovybės ar politinio branduolio parengto sąrašo, kaip balsuoti, balsuoja pagal verslininkų sąrašą. Dabar turbūt neturime kokio memorandumo su Pramonininkų konfederacija, kuris anais laikais nebuvo visai blogas, bet kaip pavyzdys liko šiek tiek abejotinas sutariant, kokiomis sąlygomis mus remia ta organizacija, kuri turėjo tam tikrų savo sąlygų. O dabar atrodo tikrai primityviau, ir tai nėra politika. Visiškai suprantu, Andrius kalba apie mus kaip apie visiškai savarankiškos lietuviškos politikos vėliavnešius. Palyginti su kitais, tai dar taip. Tik nežinau, ar toji vėliava visada drąsiai plevėsuoja. Ar ji neapsidaro aplink - ar plevėsuoti, o gal kai kuriais klausimais mažiau plevėsuoti.

Mes manom apie savo politiką kaip atsakingą ir kai kuriais pagrindiniais klausimais šiaip taip laikomės. Čia ir energetinė nepriklausomybė, nors tai klausimas Nr. 1 ne tik Lietuvai. Apie tai dar kalbėsiu. Ar leidžiame mus kompromituoti gynybos finansavimo klausimais ir taip toliau. Jei galvojame ir norime kalbėti apie valstybės raidos interesus įvairiose srityse, kad ir švietimo, aukštųjų mokyklų srityje, nors ji atiduota koalicijos partneriui, ir ten prisivėlė labai keistų pažiūrų asmenybių, nuo kurių reiškiamų pažiūrų kai kada šiaušiasi plaukai, tačiau ir tai - mūsų Vyriausybės politika. Vis dėlto, kai pasiekta tam tikro poslinkio kad ir aukštųjų mokyklų valdymo klausimu, susiduriame su pasipriešinimu, kuris nueina į pačią teisinę sistemą, o ši nenori permainų ir stovi kaip mūras. Mes ligi šiol nedrįstame nieko padaryti ir dėl tarėjų institucijos teismuose, nes ponas pyksta.

Kažkoks panašus sindromas, kaip su Sovietų Sąjunga. Ar mes darom ką nors, dėl ko ponas pyksta, ar verčiau nedarom, nes ponas pyksta. Dabar štai turime tam tikrą poną viduje. Buvo tas keistas susirėmimas dėl aukštųjų mokyklų su Konstituciniu Teismu, kuris manosi esąs pats aukščiausias ponas. Ten galimas visiškai atviras teisėjų interesų konfliktas. Tačiau kadangi patys konfliktininkai sprendžia, ar yra konfliktas, ar ne, tai jie sprendžia, kad konflikto nėra. Tokiu būdu konfliktas ant konflikto gali krautis iki begalybės. Tu gali ginčytis ir siūlyti ką tik nori, vis vien galutinis žodis ten, ir konfliktas bus dar vieną ir dešimtą kartą iškeltas virš visko.

Tad turime principinio rūpesčio, kas bus toliau. Ar yra tam tikram laiko tarpui rinkta valdžia, galinti pakeisti blogą kursą, kur esama struktūrinių valdymo klaidų, ar yra kita nerinkta valdžia, kuri mums neleis net per mandato galiojimo laikotarpį padaryti vieną kitą esminį pokytį, sprendimą? Kai kurių sprendimų ir svarbių dalykų padarėme. Nenoriu, kad kas nors sakyti, jog Landsbergis nemato nieko gera. Štai, Andrius sako: opozicijai viskas blogai, jie patys neturi ko pasiūlyti ir patys nežino ką darys, kai ateis į valdžią, jeigu taip atsitiktų. Bet ne tik opozicija. Ir mūsų koalicijoj yra opozicija. Jiems irgi viskas blogai. O artėjant rinkimams, mes būsime vis blogesni ir blogesni, ir mūsų partneriai, skandindami mus, tikėsis nepaskęsti patys. Pernai mes ilgai bijojome, kad tik jie neišeitų iš koalicijos. Dabar yra ne visai taip, ir mes Partijos politikos komitete net galėjom konstatuoti, kad esama teigiamų poslinkių dėl šantažo ir diktato iš koalicijos partnerių ir kad nebe taip labai bijome: „Partijos politikos komitetas sveikina pasikeitusį požiūrį į koalicijos partnerių diktatą“. Čia nepridėta „bent dabar, gaila, kad ne anksčiau“.

Dėl konkrečių dalykų, kurie yra ir bus sprendžiami Lietuvoje, kur mums kai kada labai sunku pasiekti sprendimo, pavyzdžiui, kad ir dėl biudžeto, reikėjo tam tikrų kompromisų, nuolaidų, aukų. Bet būtų gera tai įvardinti. Norėčiau tikėtis, ir Partijos politikos komitete ne kartą formulavome: pasakykime žmonėms, kodėl neįgyvendiname savo programinių nuostatų. Mes siūlom, siekiam, tačiau koalicijos partneriai mūsų nepalaiko. Kartais opozicija kai ką palaiko. Galbūt čia jau ir tam tikras mokėjimas dirbti ne vien amžinai prieš opoziciją, bet ir rasti sąlyčio taškų dėl valstybei svarbių dalykų. Gal kartais ir pažiūros sutampa, gal jie mano, kad reikia tai padaryti dabar, o ne tada, kai patiems užgrius atsakomybė. Kai ateis atsakomybė, galės sakyti: va, Kubilius padarė. Nors tą vis tiek reiktų ir jiems daryti. Yra įvairių politinių gudrybių, ir tokia būna praktika.

Dėl valstybei probleminių klausimų mes tartum žinome, ko norime. Tačiau nėra viešai pasakyta, ko nori mūsų oponentai. Kairieji arba niekieji oponentai, kurie mus murkdydami norėtų kilti į viršų kaip eketėje, vien puldami, tačiau neatskleisdami, ką jie darys, kai ateis į valdžią. Kokia jų svajonė? Tegul rinkėjai iš anksto žino apie jų svajones. Turime išreikalauti. Atsimenu, visada ta pati istorija. Artėjam į rinkimus, ir kviečiam kitų partijų lyderius išeiti į televiziją į debatus, ar su Kubiliumi, ar su Landsbergiu, o jie neina. Mat jiems reiktų apsinuoginti, o yra geriau tik spardyti iš pakampės, savęs nerodyti. Tai vėl pabandykim. Pabandykim gauti aiškius programinius pasisakymus. Antraip jie labai gerai skaičiuoja. Ši Vyriausybė, nuo kurios reikalui esant atšoks visi tariami partneriai, tai yra, Kubilius, yra blogiečiai; už juos nebegalima balsuoti, tegu jie lieka opozicijoje ar eina kur nori, o ateis tie, kurie galvoja nežinia ką ir nežinia už kiek parduos šalį gazpromams, rao ir dar kokiems dideliems valdovams.

Kontekstas yra europinis. Nematykim vien savęs ir Rusijos. Be abejo, esame Rusijos taikinys, nėra ko čia slėpti ir varžytis apie tai kalbėti. Tačiau ir pati Europa jau nedorėlė, ji nori ir siekia energetinio savarankiškumo, ir tai kaip tik dabar šviežiai suformuluota naujausiame Rusijos strateginiame dokumente: „Europos energetinio savarankiškumo siekis yra Rusijai priešiška ir Rusijai pavojinga politika“. Mes džiaugiamės, kad Europa jau šiek tiek atėjo į protą. Tam tikros nuostatos per porą praėjusių metų rodo atsiradusį realų supratimą, ir net Barroso neišsigąsta Putino, nelinkčioja ir neatsiprašinėja. Ponia Merkel šiek tiek atsiprašinėjo, kad kažkas negerai su trečiuoju paketu, „mūsų draugai nesupranta“, Ottingeri, pataisyk, kad mūsų draugai būtų patenkinti. Į mano klausimą G. Ottingeris atsakė, kad niekas nieko netaisys, įstatymas yra aukščiau. O jei kas nors atsitiktinai ką nors pasakė, tai nėra įstatymas, kurį aš turiu vykdyti. Štai kur „baisus“ dalykas, Rusijoje tokių nebūtų. Reiškia, Vokietija dar ne visai Rusija, nors poslinkių į tą pusę yra.

Mes esam ten, Europoj, ir dabar tapom avangardas dėka nuoseklios politinės galvosenos, kuri ir nuo anksčiau buvo mūsų partijoje. Porą pastarųjų metų mes įtakojam ir užsiimame ne vien biudžeto karpymais, bet ir politika, ir suformulavom savo uždavinį. Gerai, Europa priima įstatymą, o mes jį vykdom. Esam tokie įžūlūs, kad vykdom įstatymą. O mus visaip laužia: kodėl neprašom leidimo nevykdyti įstatymo? Kai kiti galbūt prašo arba jau nebeprašo. Nors mes tokie įžūlūs, bet mūsų dar nesutriuškino. O Europai galbūt yra patogu: tegul jie ten grumiasi. Jeigu Lietuva atsilaiko, tai kodėl Europa turi bijoti „Gazpromo“ ir jo viršininko Vladimiro Vladimirovičiaus, kurio karūnacija artėja kovo mėnesį. Naujieji strateginiai dokumentai ir visas politikos suaršėjimas, bent jau žodinės politikos agresyvėjimas iš Rusijos pusės, tai uvertiūra karūnacijai ir naujai epochai, kuri nebebus manevruojanti, kaip kurį laiką panaudojant D. Medvedevą gal vyko tam tikri manevravimai, nes europiečius labai lengva mulkinti.

O mes esame avangarde ir siūlome politiką ir valstybei, ir apskritai pasaulyje. Čia ateina ir iššūkiai. Mums kiti norėtų primesti poziciją: na, jūs užsiimkite savo rinkimais, tai svarbiausia, o ne valstybės politika. Todėl ir klausiu: ar mes esame politinė organizacija? Ar viską paliekame A. Ažubaliui ir Prezidentei, o mums kaip partijai nesvarbu? Arba turime svarbesnių reikalų – pensijos ir rinkimai? Jei yra valstybės politika, tai jos nuostatos bei jų raiška galėtų būti skelbiama ir partijos vardu. Mes jau gavome egzaminų kaip valstybė. Atėjo Palestinos klausimas, Karabachas su visokiomis rezoliucijomis, kuriose visada matome mažiausiai dvi ar keturias susikertančių interesų puses ir mūsų patikrinimo. Dabar Vengrija. Aišku, kad bus taip pat: o kokia Lietuvos pozicija? Štai Vengrija - išsišokėlė, ji pasitvarkė turėdama galimybę pataisyti ir buvusią komunistinę konstituciją, ir pasireguliuoti, kaip jie mano, kad suvereni šalis turėtų tvarkytis savo viduje. Žinoma, ji užpulta visokiausiuose tarptautiniuose lygmenyse, kaip keletą kartų jau teko matyt Europos Parlamente ir Lietuvos atžvilgiu, kai mėginama panaudoti Europos Sąjungos valdančias struktūras prieš kokią nors dešiniąją vyriausybę. Niekada prieš kairiąją vyriausybę! Bet kuriai dešiniajai vyriausybei užtenka kokio niuanso, projekto, ir kyla didžiausias triukšmas: koks ten pas jus atsirado projektas, koks siaubas, kokia baisi valstybė! Užtenka Gražuliui registruoti kokią nesąmonę, ir sekančią dieną visa Lietuva kalta. Kokia ji baisi valstybė, kad gimsta tokie sumanymai. Gimsta. Yra smegenų, kuriose gali gimti bet kas.

Dabar Vengrija. Mums vėl reikės užimti poziciją. Aš esu asmeniškai pasisakęs. Tačiau tai bus egzaminas valstybės politikai. Mes esame kaip Lietuva. Šiuo laikotarpiu mūsų partija atsakinga, ir viskas verčiama ant mūsų partijos. Apie sėkmes tylima, bet nesėkmės ar abejotini dalykai bus mūsų kaltė. Būsime puolami iš išorės, ypač iš didžiojo Rytų hegemono, todėl kyla atsparumo klausimas. Matau, kiek yra tartum paskirų dalinių, bet iš tikrųjų labai gerai koncentruotų puolimų, kaip diskredituoti Lietuvą, kaip sujaukti protus pačioje Lietuvoje. Tai ne vien šios dienos pastangos, bet šiandien jos atėjo į tam tikrą kulminaciją. Nenoriu būti nei blogas pranašas, nei gąsdintojas. Bet įsivaizduokime, kad Lietuva patiria ultimatyvių krizinių momentų paklusti išorinei jėgai iš Rytų. Ar mes blaškomės ir klausinėjam, gal mus Vakaruose kas parems, o gal jie bus atsargūs ir gaiš laiką? O čia, Lietuvoje, ar yra atsparumo? Gal jau pasiektas toks įdirbis, kad atsparumas gali būti labai neaiškus. Kai kada pasikalbama ir apie 1941 m. birželio 14-ąją. Tas neatsparumo laipsnis, kuris jau pasiektas, yra mankurtizacijos rezultatas, kadangi gana sėkmingai vykdoma nepriklausomos, kažkada drąsios, orios, save gerbiančios tautos mankurtizacija. Ji eina gana sėkmingai ir nuosekliai. Laiko davėm nemažai, Lietuvos valstybė kontrpriemonių nesiėmė, savo politinės propagandos neturime. Įsivaizduokit, vargšė Gruzija, užpulta, apdraskyta, apdaužyta, su atimtom teritorijom, vis dėlto turi televizijos ir radijo kanalą pasauliui rusų kalba. Tai nėra visai vyriausybinis kanalas. Bet nėra ir rusiškas kanalas. Jie transliuoja rusiškai visam Kaukazui ir visai Rusijai. Gal atsimenate istoriją, kai pirko iš prancūzų kompanijos satelito paslaugas, o prancūzų kompanijai buvo liepta nutraukti kontraktą ir atiduoti tą satelitą „Gazpromui“? „Gazpromas“ eina užvaldyti Europos ir per informaciją. O informacinis karas pralaimimas. Hillary Clinton jau prieš porą metų pripažino, kad Amerika padarė klaidą likvidavusi savo tarnybas, kaip „Amerikos balsas“, ir nutraukusi finansavimą „Laisvajai Europai“, paliekant šį tą Kaukazo, Azijos kalbomis, bet nutraukiant transliavimą Europos kalbomis, tuo būdu šią erdvę atiduodant Rusijai. O ši metė milijardus ir pristeigė kanalų, poveikio priemonių, kaip perdirbti smegenis žmonių, kurie anksčiau galvojo kitaip. Dabar daugeliui įteigta, kad jie tada klydo ir darė blogus pasirinkimus. Matai, nepriklausomybė – tai nuostoliai, o buvimas didžiojo brolio užantyje būtų naudingesnis. Mes nematom net lietuviško reagavimo į tokias nesąmones. Nėra jokios institucijos, kuri būtų įgaliota propagandinei politinei kovai.

Tai gal mes esame bent politinė organizacija?  Ar ir mes nesame politinė organizacija? Nūnai mūsų piliečių smegenis plauna kaip tik nori, visokiausiais būdais. VSD nėra, jis sugriautas, ten iš esmės niekas nepasikeitė. Tai kas dar gali veikti? Teisėtvarka? Teisėtvarka užsiima matote kuo, savigynomis ir panašiai. Štai dabar Sausio 13-oji, aiškus anų uždavinys – panaudoti daugelio metų įdirbį, ir kaip dabar sudirbti Sausio 13-ąją? Jūs tik pasižiūrėkite kaip suskaičiuoti taškai, neįvykdytas tik vienas taškas, kurio buvo galima bijoti. Galima buvo laukti, kad sausio vienuoliktąją, dvyliktąją ar net pačią tryliktąją bus atakuojamas vienas namas Garliavoje. Ir tai nustelbtų viską, viskas liktų nulio vietoje. Kažkaip tai dar neįvyko, gal ir prezidentės pozicija pagelbėjo, kad veikėjai dar neišdrįso to daryti. Bet pažiūrėkite, kiek yra koncentruotų diversinių atakų būtent tai dienai ir ta tema. Pirmiausia tai senas įdirbis, smegenų plovimas – Lietuva esanti nieko verta. Lietuvoj viskas blogai, visos valdžios išsigimusios, dabartinė pati blogiausia. Tad štai šią nuostatą skelbiant iš karto ateina antroji nuostata, – jeigu Lietuva nieko neverta, iš jos tiktai bėgti už galvos susiėmus (bėkite, jauni žmonės, kur tik galite! - laimei, ne visi tokie yra, bet tokia veikla vykdoma), tai ar vertėjo už ją kovoti? Ar vertėjo už ją žūti, ir tą pačią Sausio 13-ąją? Taip mums bando paplauti savo srutomis ir pamazgomis net šią šventą dieną. Apskaičiuotai. Yra ir agentūrų darbas, ir puskvailių politikėlių, papirktų tarnybinių šunelių, kurių vieno teismas čia turi vykti dabar kaip didžiausia pasaulyje istorija – Lietuva teisia žmogų už nepriklausomą nuomonę! Kad ir apie Sausio 13-ąją, kad ir apie aukas, nesvarbu apie ką. Nes esanti teisė į „laisvą“ nuomonę, o Lietuva štai ją persekioja. Visokie atvažiavę televizininkai iš Rusijos jau kaupia medžiagą, kaip tą pateikti.

O agentūros dirba įdomiai, aš pasižiūrėjau „Sprinter“ apklausą, tai čia jokia ne sociologinė apklausa. Čia politinė manipuliacija, kokie ten klausimai, kaip jie priešpastatomi vienas kitam – elementariai, primityviai, lyg Lietuvoje visi durneliai būtų. Ar geriau nepriklausomybė, ar geriau gerovė? Lyg negalėtų būti ir nepriklausomybė, ir gerovė. Mes juk ne prieš. Bet skiepijama, kad  tai yra skirtingi dalykai, jau per patį klausimą įlašinama į smegenis, kad tai skirtingi dalykai. Tad jeigu mums svarbu gerovė, dar nežinia kas užvarė šilumos kainas, vargšas Kubilius bando išsiaiškinti, bet niekas jam neleis išsiaiškinti. Bus kaltas jis, ši valdžia ir apskritai visa Lietuvos nepriklausomybė, kuri priveda žmones prie tokio vargo, kad vis daugiau ir daugiau reikia mokėti. O jeigu sėdėtume pas šeimininką užpečkyje, tai juk būtų truputį pigiau... Turbūt. Gal šeimininkas ką pažadėtų. Vieną kartą jis jau pažadėjo: "parduokit mums „Lietuvos dujas“ už grašius, o mes už tai jums dešimt metų nekelsim kainų". Buvo tada ne mūsų Vyriausybė, kuri atidavė už grašius ir paleido gražų burbulą. Tas burbulas po poros metų sprogo, nes tai yra šalis, kuri jokių pažadų nesilaiko, bet vėl tuo žaidžiama, vėl plaunamos smegenys – o jeigu mes įsiteiktumėme, gal mums būtų pigiau? Tai nėra atsitiktiniai dalykai, man pačiam kyla klausimas, ar ten agentūra, ar tik nieko nesuprantantys žmonės, kuriems pasiūlė pinigų, kad jie padarytų tokią apklausą? Juk pats klausimo formulavimas jau yra ardomasis. Ardantis normalią, logišką žmogaus mąstyseną, skiepijantis požiūrį, kad gerovė ir nepriklausomybė yra nesuderinami dalykai. Aiškiau būti negali. Jūs klydot, net Gorbačiovas sakė "jūs dar keliais ateisit į Maskvą, jūs klystat". Taigi tą reikia įgyvendinti. Jeigu ne mūsų Vyriausybė, tai kita jau pradėtų eiti keliais į tą pusę ir žmonėms sakytų kaip visada: "matot, mes dabar rūpinamės paprastu darbo žmogum", o anie "jus skriaudė". Viskas labai aiškiai matoma. Tad vėl mano vienas ir paskutinis klausimas – ar mes turime politinės kovos tarnybą? Kaip tai beskambėtų, kaip kas bepultų rėkti, klykti ir šmeižti, kad iš viso toks klausimas keliamas, o mes neturim nieko bijoti, nes mes esame proletariatas, kuris neturi ką prarasti, mes galime prarasti tiktai Lietuvos valstybę. Dar kol kas nepriklausomą.

Štai, pavyzdžiui, dėl Sausio 13-osios – o kodėl nepaėmus ir nepaskelbus SSRS generalinės prokuratūros išvados, kuri buvo tada padaryta. Jie atvarė savo prokurorus tirti, kas čia atsitiko, lyg patys nežinotų, ką jie padarė. Bet reikia ištirti, „kas čia atsitiko“. Tą veidmainystę kai kurie priima. Ir Lietuvoje toliau priima, ir jeigu priima tezę, kuri Lietuvoje jau nuo tada buvo paskelbta, kad čia lietuviai patys išsišaudė, ir ne tik išsišaudė, o dar iš morgų pririnko lavonų, peršovė tuos lavonus ir pateikė kaip tariamą sovietų kariuomenės nusikaltimą. Sovietų kariuomenė juk nieko nedarė, ji tiktai gynėsi, ir dabar tas pats skerdikas Golovatovas kalba, kad „mes turėjome ginti“s. Tu turėjai gintis? Tave Gorbačiovas atsiuntė iš Maskvos. O Gorbačiovas makaronus kabino Bushui, kaip ten su kariuomene elgiamasi, kaip jiems neleidžia net duonos nusipirkti, neregistruoja kitataučių, galų gale „žmonės pradėję piktintis“, galų gale kariškiai nutarę, kad „Maskva mūsų negina“, net Gorbačiovą jau kaltina, kad negina, tai „mes turime patys gintis“. Tie makaronai ir toliau kabinami, dabar jau Golovatovas aiškina, kad jie turėjo gintis. Jie tik surengė ekskursiją, buvo komandiruotė, jie atvažiavo su tankais pasižiūrėti, kas darosi, o į juos pradėjo šaudyti. Na, tai kas jiems beliko, jie turėjo gintis iš tų savo tankų. Ir vėl tie makaronai, tai paskelbkim savo žmonėms, kad veikia požeminė kariuomenė, ir kad tai yra kartojama, ir nuo kada tai kartojama, ir tada visokie paleckiukai ar kiti tarnybiniai šuneliai savaime bus matomi. Tam turi būti kokia nors struktūra, kuri tuo užsiima, bet jos gal nėra. Tai ar mes turim Vyriausybę, ar mes turim valdžią, o gal mes galime atrasti kaip partija - juk mums labai daug paaukojo, kaip skelbiama, - tai gal galime iš to, ką paaukojo, kokį šimtą tūkstančių skirti būtent politinės kovos tarnybai. Už Lietuvą. Lietuva pati nesigina, tai tegul Tėvynės Sąjunga gina Lietuvą. Juk reikia kažkada imtis.

Gerbiamieji, labai atsiprašau visų, kuriems kas nors nepatiko. O čia dar šis tas iš Partijos politikos komiteto išvadų. Yra mūsų labai aiški rekomendacija dėl visokių šunybių iš kai kurių mūsų piliečių pusės, kuriais manipuliuojama, arba antai viena užsienio valstybė keistai elgiasi, tad ir labai paprasta mūsų išvada: reikalingas lenko kortos teisinis įvertinimas. Labai paprastas dalykas. Tai buvo bandoma padaryti, bet kažkaip lyg sujauktai su kitais klausimais, ir Seimas nepritarė – pritrūko balsų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bet tai paprastas klausimas: ar tie, kurie turi lenko kortą, įsipareigojo Lenkijos Vyriausybei, būtent nekenkti Lenkijai ir lenkiškumui, nes kitaip korta bus atimta jų viešam sugėdinimui tarp tautiečių? O jeigu jie yra pavaldūs, tai ar jie gali būti tose valstybės tarnybose, kuriose prisiekiama Lietuvai? Jie juk įsipareigoję kitai valstybei. Klausimas nebūtų labai baisus ir smerktinas, – kaip iš viso galima išdrįst net klausti? Galima išdrįst klausti, ir galima net to paties Konstitucinio Teismo paklausti. Ten visaip būna, kai liečia jų pačių interesus, bet galbūt čia nėra Konstitucinio Teismo narių interesas, ir mes galėtumėm paklausti. Na, ir pastaba, kurią net pacituosiu: „Be kai kurių mūsų partijos ir frakcijos narių pagalbos žalingi Lietuvai ir tautai įstatymai Lietuvos Respublikos Seime nebūtų buvę priimti“. Tai apsidairykim. Gerbiamas A. Andriuškevičius savo iniciatyva rūpinosi tokiais dalykais. A. Anušauskui čia komplikuotas dalykas, kaip veikti partijos viduje, kai jis turi veikti ir valstybės viduje. /Iš salės: Nieks nesikreipė./ Tai čia kaip su prokuratūra: tu signalizuoji prokuratūrai, – žiūrėkite, kas darosi, kodėl nieko nesiimate, - o tau sako, kad į juos nieks asmeniškai nesikreipė.

– O ar viešasis interesas yra? Jūs matote viešąjį interesą?

– Ne, čia mums nebūtina. Jeigu jūs parašysite asmeninį skundą, tada mes jums ką nors atsakysim.

Tai pas mus irgi tas pats? Ar reikia, kad kas nors parašytų A. Anušauskui? Gerai, kolega Anušauskai, gal gausi laiškų.