Kumpis ir sūris /iš serijos "Tik pamanyk"/

Negandos juodosios prasidėjo, sako Vargšas Ričardas, kai liovėmės valgę kumpį ir sūrį - be abejo, su duona! - o ėmėm valgyti kreditus.

Atrodė sotu, bet gedo patys viduriai. Tikrą džiaugsmą iškeitėm į pumpuojamą surogatą. Galų gale ir surogatas jau pasirodydavo tik ekrane.

Ir tai žadėtoji pažangos laimė? Atsiprašau, norėčiau gabalėlio kaimiškai rūkyto kumpio. O jei dar tikros karvės tikro pieno...

Nesakykit, kad Lietuvos žemė nepajėgi išauginti 2-3  milijonam kuklių skruzdėlyčių po gabalėlį kumpio su duona ir dar parūpinti šeimai ąsotėlį pieno. Prieš saulę padžiovintas sūris - dienos pabaigai. Amen.

Gal tu, žmogau, sakytum: ė, vėl reikės dirbti. Bet juk verki kaip didysis Afrikos driežas, kad nėra darbo. Tik nuėjęs iškapok Sosnovskio barščius, tą gamtos komunizmą, ir pasisodink bulvių. Bus ir tau, ir paršeliui, rasis kvapnus, dailus kumpelis. Paršelis dar ir patręštų tavo šventą žemę, kurion jau krito prakaito lašas.

Ar vis tai ne geriau už kredito erkę, kurią nešiojies tartum papildomai įgijęs, galvoji paėsiąs, o iš tikrųjų ji ėda tave?

Taip samprotavo Vargšas Ričardas (žr. B. Franklino 18 a. traktatą), ir aš, jo paveiktas, pradėjau šį bei tą naujai manyti.

Jonas Žemkalnis

"Lietuvos žinioms"