Ponai ir klientai /iš serijos „Tik pamanyk“/

Mes tikrai nemanome, kad ponia H. Clinton po Dūmos rinkimų pasiuntė p. S. Lavrovą pasidairyti, kur vėžiai žiemoja, o p. Lavrovas pasiuntė p. Clinton trijų raidžių kryptimi.

Dideli vieni apie kitus taip nekalba, nors ir apsibara. Apie mažesnį – galima. Kadangi smagu. Galima net kaimyninę šalį pagirti, kad ji ne ožka.

Tokie tat papročiai nūnai todėl, kad vėl tokie laikai.

Panašiai kaip ši išvada, nušnekėdavo senovės romėnai. Vieni tiesdami rankas į dangų: „O tempora, o mores!“ – kiti, vardu patricijai, tiesdami rankas žemiau, į respublikos kišenę, kad vėl pamokėtų už juos balsuojantiems piliečiams klientams. Taip vadindavo laisvuosius dykaduonius, kurie būriuodavosi kas apie kurio patricijaus maitinantį dvarą, kad prireikus pabalsuotų už gerąjį bosą.

Panašu, kad panašiai išsigimsta ir naujųjų laikų demokratijos. Piliečius jos verčia klientais ir mano – tik pamanyk! – kad svarbiausi pasauly yra kitų metų rinkimai.

Jonas Žemkalnis