Žodis seminare „Norvegija ir Lietuva prieš 20 metų“

Brangūs draugai, ponios ir ponai!

Leiskite pasidalyti su jumis keliais atsiminimais ir su jais susijusiomis mintimis.

Lietuva buvo problema. Lietuva nenorėjo išnykti pavergta ir palaužta fiziškai bei dvasiškai.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva pasaulio žemėlapyje liko nudažyta sovietine kraujo spalva, tokia pat kaip ir Kamčiatka.

Dažytojas, kuris nepripažino jokių kitokių dažų, o tiktai raudoną tūbelę, primygtinai reikalavo, kad lietuviai, o ypač jaunimas, didžiuotųsi, turėdami tokią milžinišką tėvynę – siekiančią net Kamčiatką. Aš tai girdėjau netgi studijuodamas aukštojoje mokykloje – mūsų Vilniaus konservatorijoje. Darželiuose vaikai buvo mokomi, kad Leninas yra jų senelis, o Komunistų partija – jų motina.  

Keista, bet po karo praėjus vos keturiasdešimčiai metų, kai galingi išsilaisvinimo judėjimai Baltijos valstybėse sukvietė milijonus žmonių į Baltijos kelio manifestaciją, prieštvaninių pažiūrų veikėjai iš Kremliaus vis dar bandė įtikinti tuos žmones, kad neverta siekti patiems valdyti savo mažą šalį, kai gali didžiuotis galimybe bendrai valdyti visą didžiąją Sovietų Sąjungą! Įskaitant ir Kamčiatką. Žinoma, mes negaišome laiko tokiems pokštams. Čia mūsų žemė ir čia yra mūsų namai. Grąžinkite nesuskaičiuojamą daugybę mūsų tremtinių, kad bent jų kaulai būtų palaidoti tėvynėje. Jų kaulai to šaukiasi. O lietuvių sostinė yra Vilnius, ne Maskva, pone Gorbačiovai.

Kaip tokia keista ir nemaloni kai kam idėja galėjo išlikti ir nugalėti?

Turėjome būti tvirti. Ir mums reikėjo draugų.

Kas užsienyje dar atsimindavo tokią Lietuvą? Ir ką atsiminė pati Lietuva? Jau buvo praėję keturiasdešimt metų nuo to laiko, kai raudoni dažai nutaškė pasaulio žemėlapius. Daugeliui atrodė, kad vėl perdažyti šiuos žemėlapius būtų pernelyg sudėtingas uždavinys – milžiniškas ir neįgyvendinamas. Bet kodėl nepabandžius, juk tai – teisingas uždavinys?

Kai kuriems pasaulyje būti teisiu yra mažiau svarbu nei būti realistais. O kai kuriems kitiems – visiškai priešingai.  Todėl tie prakeikti idealistai pažįsta vieni kitus ir jaučiasi lyg dvasios broliai. Taip gali įvykti netgi tautoms.

Leiskite man grįžti dar šiek tiek į praeitį, į tuos laikus, kai gimė pirmoji Lietuvos Respublika.  Jauna tauta savo žemėje ir prie savo jūros! Jos jaunoji karta narsiai kovėsi daugelyje mūšių.

Taigi vienas to meto mūsų naujųjų poetų, Juozas Tysliava, nesivaržydamas kreipėsi tiesiai į jūrą: „Labas, jūra! Aš pirmutinis Lietuvos poeta, tu pirmutinė visame krašte...  nuo amžių žadėta…“ Ir jis tęsia, kreipdamasis į Baltijos jūros deivę:  „Jūrate!  Pasiųsk į Norvegiją gintaro paštą!“

Ei, ei, o iš kur čia atsiranda Norvegija, kuri iki tol nė karto nebuvo paminėta lietuvių literatūroje? Valstiečių tautos, kuri šimtmečiais buvo stumiama nuo jūros horizontų, o pažinimas ribojamas tik kaimynais – rusais, lenkais, vokiečiais.  Bet dabar – tada! – ––Lietuva gavo progą atsiverti naujiems vėjams. Mes žinojome, kad Norvegija, panašiai kaip ir Lietuva, ne taip seniai atgavo savo valstybingumą – tik maždaug 15 metų anksčiau – ir kad nedidukė Norvegija yra didi savo literatūra, muzika, moksliniais tyrimais, sportu ir politika. Į lietuvių kalbą buvo išversta, išleista ir mėgstama daug norvegų autorių knygų, pradedant Henriku Ibsenu ir baigiant Knutu Hamsunu. Man viena geriausių buvo Fridtjofo Nanseno biografija, kurią aš perskaičiau keletą kartų – ne mažiau negu „Tris muškietininkus“. Abi mūsų tautos, kaip dabar tai įsivaizduoju, galėjo jaustis kaip atgimusios arba naujai gimusios jaunos ir narsios seserys, gaubiamos bendro jaunystei būdingo jausmo, kad gyvenimas yra gražus. Labai tikėtina, kad egzistavo gilios priežastys, lemiančios draugystės ryšius ir tą ypatingą nepamirštamą žmonių paramą Lietuvos laisvei, kurią patyrėme paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje.

Tebus dabar dėstomi faktai, nes man suteiktas laikas baigėsi. 

Vytautas Landsbergis