Demokratijų bendrijos Parlamentinis forumas „Už demokratiją“, Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 2011-09-15

Gerbiami ir brangūs kolegos,

stovėdama ant pirmosios brandos slenksčio, Demokratijų bendrija ir jaunesnis dinamiškas jos padalinys – Demokratijos forumas – stengiasi įveikti tapatybės išbandymą. Čia dabar linkime sėkmės Mongolijai!

Randasi galimybė, kad  pasaulio demokratijos vis labiau ir labiau susitelks demokratijos idealų ir geresnio pasaulio labui.

Nenuostabu, kad yra jėgų ir valstybių, kurios siekia kitų idealų. Aiškiausiai vertinant, jos turėtų būti vadinamos nedemokratinėmis.  Skatinant demokratiją, mums reikia tikros pažangos; šiandien tai reiškia, kad mums primygtinai reikalingas dvasinis taikos ir bendradarbiavimo ugdymas, o ne priešprieša. Nenustebkite, kad aš mėginsiu išsamiau paaiškinti keletą esminių klausimų, kuriuos jau palietė mūsų Parlamento pirmininkė p. I. Degutienė.

Demokratija gyvuoja brandžios tautos dvasioje ir teisinėje valstybėje.

Tikroji ir pagarbos verta Teisė šaknimis siekia žmonių mąstymą ir valią, išreikštą ir suformuluotą tautos atstovų, kuriems tokie įgaliojimai buvo suteikti laisvuose ir sąžininguose rinkimuose.

Esame įsitikinę, kad tokia tvarka ir valdymas geresni už grįstuosius paveldėjimo teise, kuri įgyjama gimstant ir augant valdovų dinastijoje be konstitucinio reglamentavimo, o taip pat – už nustatytuosius uzurpatorių klano, kuris valdo žmones ginklo jėga ir politine priespauda, atimdamas minties ir žodžio laisvę.

Gana dažnai bet kurio tokio režimo vadovai arba tarnai gali pasivadinti ypatingos rūšies „demokratais“, net jeigu jie skerdikai kaip Stalinas arba Pol Potas, o atitinkami nedemokratiniai režimai gali pasivadinti „demokratijomis“, kurios papildomai apibūdinamos įvairiais sudėtingais terminais.  Ši sistema tęsiama nuo „klasikinių“ totalitarinių komunistinių „liaudies demokratijų“ (kuriose sąvoką „liaudis“ reiktų suprasti kaip komunistų klano viršūnę) iki sumodernintų darinių, tokių kaip „valdoma“, „reglamentuota“, islamo teokratinė arba (nors tai skamba neįtikėtinai) „suvereni“ demokratija.

Sąvoka „suverenumas“ – jeigu ji taikoma ne tautoms, bet valdovams – reiškia, kad pastarieji turi suverenią teisę vadintis arba imperatoriais, arba demokratais ir primesti savo autoritariniu mentalitetu bei grupės interesais grįstą „teisę“. Vėliau kai kurie jų išdidžiai paskelbia „įstatymo diktatūrą“, kuri reiškia tik jų pačių diktatorišką valdymą, įkūnytą melagingose teisės aktų formuluotėse.

Kai kurie iš mūsų vis dar atsimename, kad sovietų stalinistai savo masinio terorizmo sistemą, kurią pasitelkus buvo „teisingai ir teisėtai“ sunaikinti dešimtys milijonų žmonių, vadino geriausia pasaulyje demokratija ir aukščiausios rūšies demokratija žmonijos istorijoje.

Nepamirškite šios pamokos tada, kai ištikimi tokių mokymų sekėjai kreipsis į Demokratijų bendriją, siekdami tapti bent jau stebėtojais.

Tuo pat metu sveikiname ir palaikome besivystančios demokratijos valstybes, kad jos, tvirtai vedamos geros valios, eitų savikūros laisvėje keliu.

Suakmenėjusių nedemokratinių sistemų siekis aiškus: ištrinti skiriamąsias ribas ir sukelti sumaištį šiuo esminiu klausimu. Vienas tokių naujausių stulbinamų „išradimų“ pasirodė netgi reikšmingos Europos politinės partijos dokumentuose, į kuriuos jį tikriausiai įtraukė išlikusių nedemokratinių sistemų lobistai. Jis įvardijimas „neliberaliąja demokratija“ (!), kuriuo turima omenyje, kad mūsų liberalioji demokratija nėra vienintelė verta šio vardo.  Panašiai tironiją galima būtų pavadinti „galutinai stabilizuota“ demokratija. 

Ir vėlgi nenustebkite, kai didžiausia Rytų manipuliacinė diktatūra Europoje vadina Vakarų demokratiją „kolonializmu“ arba skelbia, kad parlamentinė demokratija „ne mums“.

Mano nuomone, Demokratijų bendrija ir, atitinkamai, patariamasis Demokratijos forumas (jeigu mes susitarsime dėl šių pagrindų) turi sudaryti ir įtvirtinti kai kuriuos paprastus skiriamuosius principus. Tie principai turėtų apimti tikrai konkurencingus rinkimus, t. y. tikrąją parlamentinę demokratiją teisinėje valstybėje, kurioje teisės aktų nuostatos rengiamos ir įtvirtinamos tinkamai išrinktame parlamente. Visos kitos sistemos neturėtų būti vadinamos demokratinėmis ir mielai kviečiamos į Demokratijų bendriją.

Tariamo militarizacijos „modernizavimo“ arba „demokratijos per ekonomiką“ šalininkai galėtų peržvelgti dvidešimt metų trukusią raidą nuo pseudodemokratinio gorbačiovizmo iki antidemokratinio putinizmo, kai demokratijos pradmenys Rusijoje vis labiau menko.

Todėl, pavyzdžiui, Taivanis, kuriame veikia normali parlamentinė demokratija, nusipelno priklausyti Demokratijų bendrijai, jeigu to pageidaus, tačiau dar nenusipelno Liaudies Kinija, kurioje varžomas laisvas žodis ir persekiojami krikščionys, tibetiečiai bei „Falun Gong“ mokymo sekėjai.  Šioje šalyje dar daug erdvės auginti demokratiją, o ne vien stiprinti ekonomiką.

Mes pasisakome už žmogaus teises ir už diktatoriškų nedemokratinių sistemų Šiaurės Afrikoje panaikinimą, bet tuo pat metu rūpinamės ir tolesne jų raida – ar gims jose tikroji demokratija, ar ne.

Brangūs kolegos, aš tikiu, kad mūsų organizacija yra pajėgi vykdyti tokį pašaukimą ir nešti šią žinią tam, kad pasaulis taptų geresnis visiems žmonėms. Esu dėkingas už suteiktą galimybę papildyti darbotvarkę šiais pagrindais.

Vytautas Landsbergis