Išsivadavimo diena. Kalba prie Adomo Mickevičiaus paminklo

Sveiki, garbingoji Adomo Mickevičiaus brolija, kuri čia renkasi jau 24 metai, kitąmet bus jubiliejus. Turime sutikti tą jubiliejų tvirti, pasiryžę, jeigu reiks, ir dar 25 metams. Matome, kad kelias į laisvę nėra lengvas. Jis ne tik sudėtingas ir nuostolingas, jis ir labai klastingas, su spąstais, vilkduobėmis, pagundomis, mėginimais jį iškreipti ir nuvesti į pelkes. O vis dėlto, tai yra siekis tiesos, kurios ir tada buvo pareikalauta - prieš 24 metus, kurios ir šiandieną tebereikalaujame ir turime reikalauti. Nėra paprasta, kaip tada gal atrodė, kad pakanka reikalauti tiesos ir teisingumo trims pavergtoms tautoms - Baltijos šalims, kurių likimas buvo nuspręstas Stalino ir Hitlerio sąmokslu 1939 metais. Dabar matome, aš taip matau ir kalbu ne tik čia, eina kova ir dar eis už tiesą visur, už tai, kad pasaulis vertintų tiesą. Mat yra pavojus pačiai tiesai ir teisingumui, kad nebeliks nė tos sampratos. Kas tiesa, kas netiesa, kas garbinga, kas negarbinga; kas gera ir kas bloga. Tai frontas, kuris eina per visą Europą ir dar toliau.

Vis dėlto šiandien yra ypatinga diena. Jos reikšmė galų gale bent formaliai pripažinta Europoje, oficialiai Europos Sąjungoje, Europos Parlamento net dviem sprendimais ir galų gale visos Europos Sąjungos sprendimu, kad tai yra totalitarinių režimų aukų atminties diena, kuri turėtų būti, - o čia kiekvienos valstybės atskiras įstatyminis sprendimas, - turėtų būti pagerbiama, pažymima visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Dar tik mažoji dalis jų yra pačios padariusios tokį sprendimą. Bet ir sprendimas – dar ne viskas. Vis dėlto kai kas pasakyta aiškiai, turi būti žinoma, ir tie žmonės, kurie prieš 24 metus pradėjo kelti šiuos klausimus, šiandien gali matyti visos Europos vertinimą ir nuomonę: "totalitariniai režimai, tai žmogaus orumo paneigimas ir visų pagrindinių teisių sulaužymas". Tai šią dieną sutinkant pasakyta Europos Komisijos viceprezidentės ir komisarės Vivijan Reding kalboje.

Mes žinome, kas greitai vyko, atsiremiant į aukų pagerbimą ir teisingumo reikalavimą. Didžiausia pasaulyje manifestacija už laisvę ir teisingumą – "Baltijos kelias". Jau "Baltijos kelias" pradėjo keisti mūsų sampratą, kad ta diena yra ne tik juodo kaspino, bet ir solidarumo, ir pergalės diena. Ir mes atėjome, kad taip būtų.

Pirmiausia buvo minima išdavystės diena, paskui pasipriešinimo diena, ir galų gale pergalės diena. Tik pergalė dar ne visuotinė ir ne galutinė. Mums tai tapo laisvės nuo diktatorių okupantų siekio diena, kurią paskui įteisinome Europos mastu, kaip laisvės nuo nacių ir bolševikų totalitarinių diktatūrų diena. Kai kas labai pyksta, kodėl bolševikai taip pagerbti, pastatyti greta nacių, bet tai jau padaryta, tai yra pasakyta. Žinoma, tai yra pagarbos aukoms ir visoms aukoms diena, - ne taip, kaip buvo norima gerbti nacių aukas ir užmiršti bolševikų aukas. Visoms aukoms ir visiems kovotojams prieš diktatūras! Kiekviena auka nusipelnė teisingumo, čia irgi Europos Komisijos viceprezidentės žodžiai: „kiekviena auka nusipelnė teisingumo“. O sovietinis totalitarinės diktatūros laikotarpis tęsėsi pernelyg ilgai, ir net jau Lietuvai paskelbus atkuriamą nepriklausomybę mes dar susidūrėme su to paties totalitarizmo agonija. Sausio 13-ąją ir dar toliau, iki Medininkų ir iki Artūro Sakalausko mirties prie Lietuvos Seimo. Štai tada galime kai ko paklausti savęs ir kitų, nes tai jau pasakyta Europos dokumentuose ir dar patvirtinama šios dienos oficialiu pareiškimu: visų aukų, kiekvienos aukos garbė ir pripažinimas, kad ji laukia teisingumo. Tad laukia ir Sausio 13-osios aukos, o kaip atrodo pagarba toms aukoms, pavyzdžiui, Austrijoje? Turime ką veikti, kad žodžiai ateitų į tautų sąmonę ir į tikrovę, nors ir tų žodžių pasiekti, tų dokumentų pasiekti buvo nelengva. Būta labai daug politinio pasipriešinimo. Lietuvos toks jau likimas, kad ir toliau mes dar turėjom kautis su ta pačia diktatūra. Dabar tartum viskas pasakyta: atminimas, pagarba ir teisingumas; tačiau matome tuo pačiu metu, kad gerokai susimovęs demokratinis pasaulis pataikauja naujiems diktatoriams.

Neturime valios skirti laisvę nuo nelaisvės, gėrio nuo blogio ir švęsti laisvės nuo komunizmo. Juk, atrodo, taip turėjo įvykti, Europa šiandien turėtų švęsti laisvės nuo komunizmo dieną, bet apie tai (kai kur sako) net nemandagu kalbėti, kai kurie gali įsižeisti. Kokia tada išvada apie laisvę? Minties laisvės Europoje nėra tokios, kokia turėtų būti. Elgesys varžomas kažkokių naujų taisyklių - "politinio korektiškumo": tik nepasakykim ko nors, kas nepatiks dideliems viršininkams, kurie ir toliau garbina Staliną ir jo politiką. Tai ką jie turėtų švęsti?

Dar greitai neateis tas laikas, kai Europa švęs laisvę nuo komunizmo. O mes gavome savitą misiją. Mes turime padėti vargšei Europai, kuri pakankamai supranta, bet apsimeta, kad nesupranta, nes patogiau apsimesti. Gaila žiūrėti, bet gailestis irgi yra krikščioniškas dalykas. Negalime tos senutės Europos spardyti, reikia ją kaip nors gydyti, padėti. Tam, žinoma, turime ir patys susitvarkyti. Nors Lietuvos Seimas priėmė sprendimą, kad štai yra tokia diena, kuri visoje Lietuvoje turi būti pažymima, bet čia štai pažymime, ir tik tiek.

Lietuvoje gal ir galime įsivaizduoti, kad bus, ateis išsivadavimas iš tų visokių šmėklų, bet ši diena turi dar vieną žymę. Jau penkeri metai ji yra Vytauto Pociūno žūties diena. Buvo nužudytas atsidavęs nepriklausomos Lietuvos pareigūnas pulkininkas V. Pociūnas. Penkeri metai. Šiandien manęs būrys žurnalistų, didesnis nei čia, klausė, kaip atrodo tai po penkerių metų ir kokie tos mirties tyrimo rezultatai? Aš jiems atsakiau: kokie penkeri metai? Gal vieneri metai tyrimo, o bene ketveri metai dengimo, slėpimo ir klastojimo. Ir mes visi tai matėm. Buvo iškelta, parodyta. Ne penkeri, o vieneri metai tyrimo. Manykim ir reikalaukim; galų gale per tuos penkerius metus nors tiek pasiekta - irgi per didelį, zombinį pasipriešinimą, - kad vis dėlto tai yra žmogžudystė. Dabar tai jau tiriama, kaip žmogžudystė. Nors buvo aišku tą pačią dieną. Net Prezidentui V. Adamkui buvo aišku, kai aš su juo tada kalbėjausi. Paskui viršų paėmė kažkokios kitos ideologijos, pragmatizmai ir dviprasmizmai. Vis dėlto šiandien tai supranta kiekvienas. Klausia antai manęs, tai kas ten įvyko? Na, kas įvyko – užmušė, ko čia dar klausti. Kas užmušė? O, čia jau yra klausimas. Bet ne toks, kas įvyko.

Ir per tuos penkerius metus vis dėlto atėjo dar vienas suvokimas. Lėtai, lėtai, bet jis atėjo: šmeižtas yra prisipažinimas. Tie, kurie šmeižė ir tebešmeižia V.Pociūną, o kartais net klaikiausiais būdais šmeižia rusiškuose portaluose, jie prisipažįsta. Štai tą reikia matyti ir tą reikia sakyti. O kas Lietuvoje šmeižė, yra žinoma. Tai reiškia, jie yra prisipažinę, kad jų pirštai kruvini, kad jie kažką bloga darė, kad galbūt nuo jų prasidėjo žmogaus sunaikinimas. Tokie mūsų sunkūs laimėjimai visuomenės sąmonėje, kurie negalės neįtakoti ir teisėsaugos. Kas yra tas šmeižtas, ką jis liudija? Kažkam neramu? Atrodytų, praėjo, viskas užfiksuota daugybę kartų: "nelaimingas atsitikimas, pats kaltas". Kartoja, kurie žino, kad yra ne taip. Kurie patys tuo netiki. Bet, pasirodo, kad ir jiems kažkas neišeina. Tiesa yra. Ir tiesa kalba. Tas nerimas, melavimas, šmeižimas, tai yra melo detektorius. Ko tu nerimauji, o ko tu taip jaudiniesi, ko tu sugalvoji vis naujus šmeižtelius,  organizuoji per kažkokius portalus visokias bjaurastis? Ko tu taip dirbi, jeigu tu niekuo dėtas? Vadinasi, tu… Štai ką jau pradedame suprasti. Kaltės detektorius. Turime labai paprastų posakių: „Kepurė dega“, „Padai svyla“. Su jais ateina atsakomybė.

Galbūt tai tęsis ilgai, galbūt kai kuriems ir nereikės atsakyti. Jų jau nebebus. Taip, kaip nebėra daugelio pagrindinių kaltininkų dėl Sausio žudynių. Bet teisingumas ateina. Per M. Golovatovo skandalą net Europa išgirdo, kad buvo tokia Sausio 13-oji. Žinoma, mes nepadarėme darbų Lietuvoje, bet supraskim, kas tie "mes". Mes esame suskaldyti, tebesame suskaldyti. Jeigu gyventume žydinčioje vienybėje, seniai būtume pasauliui pristatę ir Lietuvos kovas, ir netektis, ir niekšybes, ir tuos, kurie pasiaukojo. Reikia dar mums patiems išsigydyti. Ir prisiminti. Prisiminkime visą laiką ir kai mums kaišioja kokią nors Lietuvos valdininko arba net grupės valdininkų kiaulystę: žiūrėkite, kokia Lietuva, kokia ji išsipurvinusi, kokia jinai išdavikė, prikalta prie gėdos stulpo. Tenka sakyti: apie ką jūs šnekate? Apie ką šnekate? Kodėl jūs mėgaujatės lyg būtumėte priešai, nugriebę kokį purvą, ir tepate visą motiną Lietuvą. Nežinau, ar tuos mano žodžius išgirs kai kurie valgantys duoną iš piktos propagandos, bet visada turime galvoti kaip ir sesuo Nijolė čia dėkojo "broliams kagėbistams", kad jie kartais pasistengia… išreklamuoti savo veiklą ir tuo pačiu padeda mums stovėti už teisybę. O gal ir tie, kurie šmeižia V. Pociūną, kai jau matys gyvenimo pabaigą, prieis išpažinties. (Plojimai) 

 V. Landsbergis
"XXI amžius"