Vytauto Landsbergio kalba iškilmingame minėjime diskusijoje „1991 m. rugpjūčio pučas ir jo žlugimas Maskvoje, prisidėjęs prie atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“

Vytauto Landsbergio kalba

Iškilmingame minėjime diskusijoje „1991 m. rugpjūčio pučas ir jo žlugimas Maskvoje, prisidėjęs prie atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“

2011 m. rugpjūčio 21 d.

Gerbiamieji posėdžio pirmininkai,

mielieji Artūro Sakalausko tėveliai,

ponia Seimo vicepirmininke ir Seimo nariai,

brangūs Kovo 11-osios bendražygiai ir užgrūdintieji kombatantai!

Pasidalinsiu pastabomis apie minimą lemtingą istorinį laikotarpį.

Sovietų vadovybės požiūris į Kovo 11-ąją nekėlė abejonių ir neteikė greitų vilčių. Jie matė Lietuvos parlamento sprendime tik išsišokimą, įžeidimą Kremliui ir nesirengė atsisakyti savo istorinių strateginių užkariavimų. SSRS ekspansijoje į Vakarus (kaip sakytume Drang nach Westen) Lietuva buvo pernelyg svarbi grandis, kad kokie nors teisingumo, teisėtumo ir panašūs požiūriai, tegu ir pabrėžti unikalioje SSRS liaudies deputatų suvažiavimo re­zo­liucijoje, turėtų realios reikšmės. Tačiau vadinamoji SSR Sąjunga su vadinamąja proletariato, t. y. komunistų, diktatūra iro, eižėjo, bankrutavo ir be Lietuvos nepriklausomybės problemos. Lietuvos veiksmai tik išryškino ir paspartino tą procesą. Imperijos gelbėjimo planas, vardu perestroika, leido viešai diskutuoti apie dabartį ir ateitį, projektuoti permainas. Įvairūs visuomenės sluoksniai, o ypač tautos, turėjo skirtingų požiūrių ir tikslų, tačiau visi, kas gyvas, norėjo permainų. Tik zombiai valdžioje arba valdžiose bijojo permainų, ir jie buvo teisūs. Tikros permainos būtų reiškusios viešą konstataciją, kad zombių vieta kapuose.

M. Gorbačiovą parinko ir paskyrė modernizuoti smunkančią zombių karalystę. Jis pats buvo užaugęs ir pradėjęs politinę bei vadovavimo veiklą tų komunizmo zombių aplinkoje, todėl jo grupės projektuojamos permainos, nors ten darbavosi ir gyvų žmonių, kaip A. Ja­kovlevas, turėjo brėžti ribotą reformų ratą.

Štai keli jų bruožai: gaivinti neproduktyvų ūkį perduodant kai kurias gamybos priemones į jaunesnės generacijos rankas, tuo tikslu leisti viešus debatus ir įvairesnę spau­dą; užtat išlaikyti centralizuotą valdžią atjauninto klano rankose ir išsaugoti tautų kalėjimą, palaipsniui švelninant jo vidaus režimą. Kartu šios permainos būtų leidusios dar kartą ap­dumti, apgauti naivias Vakarų demokratijas, kad šios, naudojantis didžiojo Lenino posakiu, apmokėtų virvę, ant kurios pačios bus pakartos. Tenykščiai naivuoliai Vakaruose džiaugėsi pažadu, kad nebus bombarduojami branduolinėmis raketomis (net iš Lietuvos šachtų!), ir būtų sutikę, manau, dar ilgai pratęsti pavergtųjų tautų būvį. Tik nesutiko pačios paver­g­tosios tautos.

Anuometinės SSRS oficialiose geografinėse ribose su visais 1939–1946 m. už­kariavimais ir aneksijomis nomenklatūrai kebliausia buvo Lietuva. Jai nepakako dalinių permainų, ribotos laisvės. Lietuva norėjo visos laisvės, atkurtos nepriklausomybės, bet Kremliuje skelbiamo naujojo mąstymo pamatas tebebuvo zombinis. Kam duoti laisvę, jeigu galima neduoti? Tad imperializmo ir demokratijos interesai kirtosi nesutaikomai, ir priešpriešos kulminacija tapo Lietuvos demokratiškai išrinkto parlamento 1990 m. kovo 11‑ąją šioje salėje paskelbta nepriklausomybė. Senoji gvardija atsakė blokadomis ir psichologine agresija, išoriniais Lietuvos žlugdymais ir vidiniais ardymais. Užsimota šalį suskaldyti į supriešintus teritorinius darinius. 1991 m. sausį pritaikyta karinė intervencija, kuri tęsėsi lyg su pertrauka - atlaikius pirmąjį smūgį ligi pat rugpjūčio pučo. Galiu prisiminti, jog suvokėme ir nuolat laukėme, kad ateis lemtingo išmėginimo diena „X“. Tokia galėjo atrodyti Sausio 13-oji, pasibaigusi tarpine Lietuvos pergale, tačiau iš sovietų vadovybės teroristinių ir kitų veiksmų buvo aišku, jog tikslo nėra atsisakyta ir antroji tikroji diena „X“ dar ateis. Todėl nenustebino nė rugpjūčio 19-oji.

Lygiagrečiai nuo Kovo 11-osios iki Maskvos pučo aukštoji sovietų nomenklatūra griebėsi ir politinių manevrų arba triukų, kaip išlaikyti kadaise uzurpatorių suręstą ir dar praplėstą „sąjungą“. Tautos mat kurstomos Lietuvos pavyzdžio ir jai simpatizuodamos vis labiau norėjo atsipalaiduoti nuo varžančio ir išnaudojančio „centro“. Pačioje Rusijoje turėjome didelę inteligentų ir darbininkų, ypač šachtininkų, paramą. Savarankiškumo siekianti jos vadovybė aplink B. Jelciną jau buvo suvokusi, kad net Rusija įžūliai traktuojama kaip didžiausia Kremliaus kolonija. Ji turi visus turtus, ji turi visus resursus. O kas sprendžia, o kas naudoja, o ką gauna Rusija? Taigi senosios prievartinės sąjungos dienos buvo suskaičiuotos. Ir čia, o ne svyruojančių Vakarų gestuose glūdėjo pagrindinė Lietuvos viltis. Stalino tvarinio griuvimas buvo tik laiko klausimas. Todėl M. Gorbačiovo aplinkoje buvo karštligiškai, be abejo, vėluojant rengiama politinė prevencija, vadinama naujoji Sąjungos sutartis, visaip mėginama brukti šiek tiek pamalonintoms „respublikoms“ ir tvirtinti jau 1990 m. pabaigoje.

Lietuva, Latvija ir Estija į tas užmačias visos kartu vieningai atsakė 1990 m. gruodžio 1 d. bendroje trijų parlamentų sesijoje Vilniuje, šioje pačioje salėje, kuri verta ir tokios paminklinės lentos. Unikalus pasaulyje buvo posėdis. - Nesirašysime jokio SSRS sutarties varianto, ką besiūlytų, kaip ir iki šiol nesame pasirašę jokio legitimaus akto apie buvimą mūsų šalis užgrobusioje Sovietų Sąjungoje. Latvijos ir Estijos vadovai ligi tol dar mandagiai dalyvaudavo tos sutarties projektų svarstymuose, o Lietuva buvo pastačiusi tašką jau Kovo 11-osios aktais. Mūsų atveju tai būtų buvęs ne dalyvavimas senoje kompanijoje, o stojimas į svetimą valstybę ir senosios okupacijos legitimizavimas, absoliuti išdavystė. Gruodžio 1 d. gavome Estiją ir Latviją vienoje gretoje su mumis, tačiau projektus iš Maskvos siuntinėjo ir toliau. Gaila, kad pučo sumaištyje slapstant dokumentus jie galbūt yra dingę. Ir apskritai ši linija istorikų visai netyrinėjama. Aš nepastebėjau, kad kalbant apie pučą (…) kas nors minėtų pagrindinę priežastį.

Lygiagrečiai Kremlius projektavo dar vieną apgaulingą manevrą, tariamą visaliaudinį referendumą dėl būsimos pagerintos Sovietų Sąjungos išsaugojimo. - Balsuokite, kad norite katės maiše, arba kažko dar nesamo. Pasirašykite baltą blanką, o Kremliaus gudručiai vėliau įrašys, ko jiems reikia, ir sakys, štai liaudis balsavo už tai, ką mes vėliau surašėme. Pagal gudručių naująjį mąstymą toks inertiškosios tarybinės liaudies pabalsavimas būtų davęs jiems stiprų įrankį spausti abejojančius respublikų vadovus ar jų vietinius parlamentus. Ir nepaisant to, kad Rusijos Aukščiausioji Taryba jau 1990 m. birželio 12 d. buvo nubalsavusi ir pa­skelbusi Rusijos Federacijos suverenitetą sovietijos užmačių atžvilgiu. - Tačiau darbo grupės turėjo pavedimus ir dirbo, projektavo tuos prevencinius Kremliaus ar politbiuro manevrus.

Abu projektai žlugo. Lietuva paskelbė ir įvykdė savo nacionalinį plebiscitą 1991 m. vasario 9 d., didžiulei daugumai rinkėjų patvirtinant pirmą rengiamos naujos Konstitucijos straipsnį, kad „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Mūsų pavyzdžiu sėkmingai pasekė Latvija ir Estija. Kai Kremlius galų gale kovo 17 d. atrideno savo „liaudies“ referendumą nelyginant pradurtą balioną, net Rusijos Federacijos rinkėjų vos 55 % balsavo už katę maiše.

Sutarties projekto istorija buvo ilgesnė ir permaininga. Kiek prisimenu iš at­siunčiamos medžiagos ir gaunamos informacijos (iš Rusijos demokratų), tekstas vis kito, vis platėjant būsimoms respublikų, tad iš esmės Rusijos, kompetencijoms. Jau 1990 m. gruodį B. Jelcinas buvo išsikovojęs susitarimą, kad SSRS biudžetas bus atskirai derinamas su Rusija, be jos konsensuso netvirtinamas. Tad ir dabar jis neskubėjo, projektų variantuose didindamas Rusijos galias Kremliaus atžvilgiu. Galima sakyti, jau diktavo sąlygas M. Gor­bačiovui ir net buvo pradėjęs kalbėti apie atskirą Rusijos kariuomenę. Maršalas S. Achro­mejevas tokį B. Jelciną būtų mielai sušaudęs.

Vis dėlto neišvengiamai artėjo sutartoji naujos sovietinių, o jau ir pervadintos Socialistinių Suverenių Respublikų Sąjungos sutarties pasirašymas. Gudručiai buvo sutikę net keisti valstybės pavadinimą, kad tik išliktų senoji santrumpa SSRS - suverenios vietoj sovietinių. Nesutinkantieji vis tiek lenkė į savo pusę, kreipė į SRS, be „socialistinių“. Toks projektas 1991 m. birželio 4 d. buvo aprobuotas devynių respublikų su SSRS vadovu. Jau ne tik Baltijos valstybės, bet ir trys Pietų Kaukazo respublikos (o iš jų Gruzija paskelbė nepriklausomybę 1991 m. balandį) buvo apsisprendusios nedalyvauti ir nieko nepasirašinėti. Beje, ir su Armėnijos vadovu Levonu Ter Petrosianu buvome čia, Vilniuje, pasirašę dvišalių santykių sutartį, kuri vėliau kažkodėl liko neratifikuota. Tad nuo svarbaus 1991 m. balandžio 23 d. pareiškimo ryškėja būsima naujoji sąjunga, kurią sudarys devynios narės. Jos deklaruotas principas dėl savanoriško dalyvavimo sąjungoje reiškia, kad leidžiama ir nedalyvauti. Ir po visų žudynių mes liekame nuošalėje? Draugiškai linkime sėkmės, normalizuojame santykius ir daugiau jokio kraujo? Atrodė neįtikėtina. Nejaugi zombiai leis? Žinoma, neleido. Tai ir buvo pučas.

Beje, dar ligi tol Kremliuje pagrindinis politologas A. Lukjanovas kūrė kažkokią fantastinę schemą apie dviejų sąjungų, senosios ir naujosios, laikiną egzistavimą tuo pat metu. Tačiau niekas pasaulyje nebūtų žiūrėjęs į tai rimtai, vis vien beliktų karinė jėga.

Dar viena prielaida, kurią pasvarstydavau pasisakymuose ar pokalbiuose su kitų šalių politikais, tai vieta ir vaidmuo, kurį kažkas gal pasiūlys Devynių sąjungos lėšomis samdomam prezidentui M. Gorbačiovui, o gal virtualiam prezidento vaidmeniui pakvies kitą asmenį? Vieno B. Jelcino valia tikriausiai būtų padaryta taip, bet jo iš anksto neklausiau. Nuščiuvę laukėme rugpjūčio 20-osios. Išvakarėse, rugpjūčio 18 d., kalbėjau Lietuvos televizijoje, Vilniaus studijoje (juostas tekdavo vežti į Kauną), apie būsimą devynių pasirašymą ir to įvykio reikšmę. Tiesa, Ukrainai dar buvo duota dar šiek tiek laiko apsigalvoti ir pasirašyti vėliau. Tačiau rugpjūčio 20 d. tai turėjo įvykti. Tokiame pasisakyme per televiziją būčiau turėjęs paliesti visas, taip pat M. Gorbačiovo perspektyvas, gal kas atrastų tą juostą.

Taip iš šių aplinkybių aiškėja būtent rugpjūčio 19 d. reikšmė. Kodėl pučistai pasirinko tą dieną, ne 21-ąją ar 22-ąją? Jie turėjo užbėgti įvykiams už akių. Tai buvo paskutinis šansas. 19-ąją aštuonių respublikų vadovai jau būtų skridę į Maskvą, kad rytoj su devintuoju B. Jelcinu ir aukščiausiuoju Prezidentu M. Gorbačiovu iškilmingai pasirašinėtų naujosios Suverenių Respublikų Sąjungos sutartį. Tačiau 6 val. ryto iš Maskvos transliuojama žinia, kad galite neskristi, tai žinia apie per­versmą, apie susirgusio M. Gorbačiovo nušalinimą, ir toliau skamba „Gulbių ežeras“.

Beje, M. Gorbačiovas nė nesirengė dalyvauti ceremonijoje, buvo išskridęs į Krymą atostogų. Išeitų, žinojo, kad nieko iš sutarties jau nebus, ir žinojo, kas bus.

Turiu atsiprašyti, kad šį politinį filmą pasakoju iš atminties, kiti turbūt patikrins detales, nes pats neturiu galimybės dirbti už visus istorikus, bet nemažai dokumentų yra paskelbta. 7 val. ryto gavau žinią telefonu, tuoj nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą ir 9 val. sukviečiau Prezidiumą bei Laikinąjį gynybos komitetą. 9 val. per radiją pakviečiau visus deputatus rinktis į Aukščiausiąją Tarybą. Ir žmonėms buvo pasakyta: „Esame su jumis ir būsime savo pareigos vietose iki galo.“ Buvo aišku, kad padėtis labai rimta. Pavojingesnė net už sausį.

Nepasakosiu čia atsiminimų, tik priminsiu Lietuvos Respublikos politinius ir teisinius veiksmus. Kitaip tarus, koks buvo Lietuvos atsakas. Galima pasiskaityti, kaip reagavo Jungtinės Valstijos arba Prancūzijos Prezidentas, ar kokių Vokietijoje buvo nežinojimų, svyravimų, delsimų. Lietuvos veiksmai buvo absoliučiai aiškūs iš karto. Jau tą pačią dieną atšauktas iš atostogų susirinko parlamentas. Posėdžio metu sužinojome, kad sovietų ka­riuomenė ką tik užėmė Vilniaus centrinę telefonų stotį. Vadinasi, viskas vyksta, eina pirmyn. Rugpjūčio 19 d. datuotas mūsų Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, pirmas mūsų atsakymas. Čia kelios jo ištraukos: „Antikonstitucinė grupuotė bando grubia karine jėga už­grobti valdžią Tarybų Sąjungoje. Nekyla jokių abejonių, kad veikia tos pačios jėgos, kurios 1991 m. sausio 13 d. mėgino nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią, okupavo radijo, televizijos ir kitus objektus. Šiandieną mes griežtai smerkiame nusikalstamą kė­si­nimąsi nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, įvesti karinės diktatūros režimą, kraujyje paskandinti demokratiją Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. Mes solidarizuojamės su visomis Rusijos pažangiomis jėgomis ir tvirtai remiame jų civilines pasipriešinimo akcijas, visas pastangas apginti pagrindines žmonių teises ir laisves. Naujoji demokratinė Rusija – visų mūsų viltis!“ Tas paskutinis sakinys skambėjo kaip koks šūkis masiniame mitinge, bet jis išreiškė esmę. Taip buvo ir tada, ir dar ilgą laiką vėliau. Jeigu Rusijoj nugalės demokratija, pasaulis bus kitoks. Ne tik Lietuva bus saugi.

Ir mūsų labai konkretūs darbai. Kas, galima sakyti, rūpėjo pirmiausia, nežinant, kiek valandų mums yra likę. Tai mūsų su B. Jelcinu ką tik neseniai pasirašytos Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutarties ratifikavimas, kad ji būtų visiškai galiojanti. Kad ir kas įvyktų. Štai čia kelios sentencijos iš pokalbio su B. Jelcinu rugpjūčio 19 d. pučo dienos vakarą: „Taip, mes ką tik ratifikavome sutartį su Rusija. Tai ir pranešu telefonu, ir dabar ši informacija eina į pasaulį. O kaip ten? Kaip reaguoja darbininkai ir kaip streikas? (Jau Rusijos vadovai buvo paskelbę visuotinį streiką.) Kaip streikas? Ar tie, kurie nepripažįsta „komiteto“, streikuos? Mes visose įmonėse skelbiame rytoj mitingus Rusijai palaikyti. Jei naktį mus sunaikins, tai ir visos Lietuvos streikas taip pat bus.“ Na, ir matyt aš gavau į rankas… O štai, jau yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo vertimas. (Čia įrašytas telefono pokalbis.) „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: 1. Ratifikuoti sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacijos Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. 2. Šis nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis.“ Tai telefonu B. Jelcinui, ir raginimas: „jei poryt susirinks jūsų Aukščiausioji Taryba, gal ji bus nusiteikusi palaikyti ir ratifikuoti sutartį. (Jeigu darom, tai darom, iš karto, iki galo.) Gerai, Borisai Nikolajevičiau, poryt jūsų Aukščiausioje Taryboje, „jei tik bus tinkamos sąlygos“. Netgi jei mūsų ir nebus, ratifikuokite. Iki to išgyventi reikia, iki pasimatymo.“ Štai tokia buvo nuotaika ir tokia do­kumentacija.

Tai čia – ratifikavimas - buvo pagrindinis daiktas, o kadangi jau buvo vidurnaktis, tai mes dar priėmėm papildomus dokumentus, kurie datuoti jau rugpjūčio 20 d. Žinoma, tą pačią 19 d. dar ėjo mano kreipimasis į Jungtines Tautas ir pasaulio demokratines organizacijas, buvo kreipimasis į kariškius, esančius Lietuvoje. Štai tas kreipimasis į Suvienytųjų Nacijų organizaciją, aišku, „gresia pavojus“ ir taip toliau, „suteikite paramą“, ir baigiasi žodžiais: „Neleiskite, kad Budapešto ir Prahos tragedija pasikartotų prie atgimstančios Baltijos krantų.“ Tą aš perskaičiau ir kalbėdamas per televiziją rugpjūčio 19 d.

Toliau iš to paties pasisakymo per televiziją: „Kreipiausi į Pabaltijo karinės apygardos vadą, su kuriuo kalbėjau telefonu, ir kreipiuosi dabar, jeigu mane girdi kurie nors kariškiai, tarnaujantys Lietuvoje, primindamas, kad kareivis turi ir sąžinę, visuomeninę pareigą, o ne tiktai prievolę aklai vykdyti įsakymą. Kariškiai gali prisiminti, kad jų kolegos buvo teisiami Niurnberge, nors jie taip pat vykdė aukštesnės valdžios įsakymus.

Štai tokie buvo mūsų ginklai ką galėjome daryti. Žinoma, ir sprendėme taip pat čia, Aukščiausioje Taryboje, labai konkrečius dalykus: kuo galime gintis ir ką ginsime. Ir buvo taip, kaip ir sausio mėnesį, nors tada galų gale liko tik Aukščiausioji Taryba, kuri būtų buvusi ginama, bet principas iš pradžių svarstytas tas, kurį priėmėme dabar – kad yra ginamas parlamentas, ginama Vyriausybė ir valstybės bankas. Ten mes ginamės. Na, ačiū Dievui, nereikėjo, bet tai sprendimai, kurie, galų gale, buvo vieši. Tad agresorius taip pat žinojo, kad niekas nebėga, kad taip paprastai čia nebus.

O jau rugpjūčio 20 d. priėmėme dar ir kitų teisinių aktų, nu­tarimų. Kolaboravimas įvardintas, konstatuojamas, jis bus kvalifikuojamas kaip nusikalstama veikla Lietuvai ir bau­džiama pagal įstatymą. Dėl teisinio persekiojimo už veiksmus prieš teisėtą Rusijos valdžią taip pat priėmėme nutarimą, kad kiekvienas, kas Lietuvoje padės Rusijos pučistams, bus taip pat persekiojamas Lietuvoje, nes Lietuva yra Rusijos pusėje. Mes jautėmės realūs sąjungininkai. Nors gynybinės sutarties tarp mūsų nebuvo, bet čia buvo aiškiau negu aišku, kad arba – arba: arba išliksime ir ten, ir čia, arba bus viskas kitaip. Tik kartais pagalvoju, kad kažin ar buvo dar nors viena valstybė pasaulyje, kuri būtų taip iš karto ir konkrečiais veiksmais pareiškusi tokią paramą ir tokį solidarumą su Boriso Jelcino vadovaujama Rusija. Juk tik po pučo B. Jelcinas galų gale gavo oficialų kvietimą apsilankyti Paryžiuje, kur buvo priimtas prezidento, o ne taip, kaip anksčiau, kai jį priėmė tik prezidento administracijos vadovas. Ten Gorbio mitas dar buvo labai galingas. Mums buvo viskas aišku daug anksčiau.

Na, ir 20-oji diena. Žinoma, daug kartų bendraudami telefonu galų gale galėjom vieni kitus pasveikinti, aš ir Estijos vadovas Arnoldas Ruutelis. Estijos parlamentas balsavo už visišką nepriklausomybę! Jis man sakydavo, kad dar ten abejoja, bet mes kaip nors... Kaip nors, sakiau, padarykit būtinai, paskutinė diena, reikia padaryti. Jis skambina ir sako: jau balsavom! Be to, jau prieš tai atėjo žinia, kad A. Ruutelis taip pat atmetė sovietų karinės vadovybės ultimatumą paklusti, kaip ir aš telefonu F. Kuzminui Rygoje pasakiau, kad jo informacija, jog jis dabar yra aukščiausioji valdžia visoje Baltijos apygardoje, Pabaltijo karinis vir­šininkas, tai mūsų neliečia. Mums tamsta nesi valdžia ir mes nevykdysim. Nors kas iš to galėjo sekti, niekas negalėjo spėti, bet, aišku, pasakyti, kad klausom, sakykite, ką mums reikia daryti, neįmanoma buvo taip reaguoti, reikėjo laikytis šimtu procentų. Ir jau 21-ąją, trečią pučo naktį, apie pirmą valandą buvom pasiruošę. Naktį žmonių beveik nebuvo aikštėje. Šiandien aš per radiją sakiau, savotiška kryžminė reakcija išėjo. Mūsų sausio 13-oji padarė tokį įspūdį, kad kariškiai Maskvoje nebenorėjo pulti B. Jelcino parlamento. O čia sausio 13-osios žiaurybių prisiminimas turbūt veikė, kad žmonės nenorėjo dar kartą pamatyti žudikų stiklinėmis akimis, ar M. Golovatovas, ar kas juos vestų, ir nelabai gausiai rinkosi, sklaidėsi.

Taigi buvom palikti su savo likimu. Jis buvo maloningas, ir kitą dieną rytas išaušo. Dirbom toliau, ir štai žinia, kad pučistai bėga! Čia dar viena visai maža įdomybė. Aš esu kažkada rašęs, kad buvo perimta telegrama ar telefonogramos, siunčiamos į įvairius aerodromus, taip pat ir į Šiaulių aerodromą, ar galėtų priimti lėktuvą iš Vnukovo. Tada aš padariau labai retą savo politinėje karjeroje veiksmą: nors Laikinoji Konstitucija numatė, kad auk­ščiausias valstybės pareigūnas leidžia potvarkius, tuo niekada nepiktnaudžiavau, kad neerzinčiau mažutėlių, bet čia aš išleidau potvarkį. Potvarkis skelbė, kad visos įmonės Lietuvos teritorijoje priklauso Lietuvos Res­publikai, yra pavaldžios Lietuvos jurisdikcijai tarp jų ir aerodromai. „Visų Lietuvos Res­publikos teritorijoje esančių aerodromų viršininkams įsakau nepriimti lėktuvo iš Maskvos, kuriuo bėga SSRS liaudžiai ir valstybei nusikaltę nepavykusio perversmo vadovai, susitepę nekaltų žmonių krauju. Įspėju, kad nevykdžiusio šio potvarkio viršininkai bus perduoti Rusijos SSRS teisėsaugos organams.“ Jūs suprantate, mažas blefas, bet man paskui sakė, kad tuose aerodromuose buvo susirūpinimo, kad tik nepabandytų pas juos atskristi, ir ką jiems tada reikės daryti. Tai štai čia yra atmosfera, įvykiai ir panašūs dalykai.

Na, ir žinoma dar, kas šiandien minima taip pat Rygoje – tą 21 dieną pučistams bėgant Latvijos Aukščiausioji Taryba taip pat balsavo už visišką nepriklausomybę. Tokios tad buvo lemtingosios dienos, o mes tą dieną dar buvome gavę ir ultimatyvų reikalavimą atšaukti visus rugpjūčio 23 d. renginius; tai buvo du labai svarbūs iš anksto paskelbti renginiai: tradiciškai minint Molotovo-Ribbentropo pakto sutartį, paskelbta programa „Liepsnojantis Baltijos kelias“ ir ji buvo įgyvendinta, nors mums uždraudė – jei bus sta­b­doma ir likviduojama, už aukas mes būsią atsakingi. Aš atsakiau, kad už aukas jūs būsite atsakingi, o mes atšaukti nebegalime ir neatšauksime. Mintis buvo tokia, kad piliakalniais laužai signalizuoja kaip senovėje: „priešas eina!“ Mes nežinojome, kas bus prieš tą 23 d., nes buvo suplanuota pora mėnesių iš anksto, bet viskas krito į vieną vietą. Štai ir būtų signalizuota „priešas eina“ laužais nuo piliakalnio į piliakalnį. To mes neatšaukėme. Taip pat įvyko planuota iš anksto ir paskelbta tarptautinė parlamentarų konferencija „Baltijos laisvė ir naujoji Europa“. Kalbėdamas toje konferencijoje, kai pučas jau buvo aiškiai žlugęs, aš anonsavau, ką mes rytoj padarysime Aukščiausiojoje Taryboje. Mano žodžiai stenogramoje tokie: „Atėjo laikas bolševizmo Niurnbergui. Aš siūlysiu, kad Lietuva inicijuotų tokį teismo procesą, analogišką nacių įtakos likvidavimui prieš 45 metus, ir mes kviestume tarptautinį tribunolą į Vilnių. Rytoj aš pa­siūlysiu tą mintį mūsų parlamentui kaip nutarimo projektą. Jeigu ir jūs paremsite, tikriausiai mūsų Lietuva dar ką nors gero padarys visiems.“ tas nutarimas buvo priimtas, išsiuntinėtas demokratinių šalių parlamentams. berods neatėjo nė vienas atsiliepimas. Vis dėlto komunizmo Niurnbergas buvo per didelė porcija, turint omeny, kad visa Lietuva ir Amerika dar buvo prikimštos komunizmo simpatikų įvairiausiu lygmeniu. Taip didžioji proga išsilaisvinti pasauliui, bent jau Europai, buvo praleista.

Ir paskutinė mintis. Tai, ką maždaug prieš savaitę labai įtaigiai ir skaudžiai per „Laisvosios Europos“ radiją kalbėjo profesorius Jurijus Afanasjevas, mūsų bičiulis kombatantas iš tų laikų, vienas paskutiniųjų Rusijos demokratų. Jis pasakė apie tariamą pučo pralaimėjimą. Ir tada susirūpinę jo pradėjo klausti, kaipgi, juk pučas žlugo, pralaimėjo, visi demokratai išliko? Jis atsakė: deja, nors taip atrodė, galų gale pučistai laimėjo. Visa Rusija yra įvaryta į pasyvumą, kaip jis pasakė, eskapizmą. Tai nuotaika ir apsisprendimas bėgti nuo problemų, atsiriboti, moti ranka į viską, rūpintis savo reikaliukais, savo bizniais arba tiesiog dingti iš tos šalies.

Jis pateikė ir pavyzdį. Apklausose 70 % Rusijos jaunimo nori išvažiuoti. Štai ką reiškia pučo nepralaimėjimas. Juk net pučistai buvo reabilituoti, jie grįžo į postus ir viską atkūrė. Nors B. Jelcinas buvo išardęs KGB, ir tą atkūrė, ji dabar dar stipresnė. Mes čia irgi minime pučo žlugimą, bet pagalvokime, ką turime padaryti ir kaip įsipareigoti, kad Lietuva neatsidurtų irgi visuotinio eskapizmo būsenoje: bėgimo nuo politikos, nuo problemų, tegu kas ką nori, tą daro, „man vienodai rodo“. Štai kur būtų pučistų pergalė. To negalime leisti.