Lietuva-Prancūzija

Nuo 1988 m. vasaros Lietuvos Sąjūdis nuosekliai ėjo į SSRS okupuotos ir sovietizuotos valstybės restituciją. Formaliai Vakarų demokratijos nepripažino, kad Lietuva, ligi 1940 m. buvusi nepriklausoma šalis ir Tautų Lygos narė, dabar yra teisėta SSRS dalis. De jure arba under duress ji tebebuvo Europos valstybė, tik sovietų okupuota ir inkorporuota. Bet raudonoji imperija, nors nusilpusi ir bankrutuojanti, vis dar baugino ir įtakojo Vakarų demokratijas. Jos nebūtų reikalavusios atkurti istorinį teisingumą – Baltijos valstybių laisvę, jei ne pačių rytinės Baltijos tautų valia ir politiniai veiksmai. Tada iškilo klausimas: ar paremti, nepaisant Maskvos nepasitenkinimo ir pykčio, Baltijos tautų teises konkrečiau, negu vien tradicinis ir formalus kartojimas: „mes nepripažįstame jūsų prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą“? Dabar to jau nepakako.

Nepripažinot okupacijos – ačiū, - bet dabar, būdami nuoseklūs, pripažinkite išsilaisvinimą! – toks buvo mūsų iššūkis, kurį šiandien dideli politikai pavadintų visai nekorektišku elgesiu.

Bet mes, pirmiausia Lietuvoje, neturėjom kito kelio, kaip brėžti aiškią skiriamąją liniją: štai šioje pusėje – sąžiningumas ir nuoseklumas, o anoje – veidmainystė.

Atsimenu, kaip JAV prezidentas G. Bushas vyresnysis suirzęs metė žurnalistams: „jūs reikalaujate iš manęs rinktis tarp Gorbačiovo ir Landsbergio. Tai neįmanoma!“ Ką gi, po pusės metų tą pačią dilemą Prancūzijos prezidentui metė nebe žurnalistai, o pats Gorbačiovas...

Ir vis dėlto, kai Gorbačiovas 1990 m. balandį paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, o pro mūsų maištingąjį parlamentą važinėjo žvangėdami sovietų tankai ir šarvuočiai, JAV prezidentas patarė, kad Prancūzijos ir Vokietijos vadovai imtųsi europinės iniciatyvos ir parašytų laišką Landsbergiui.

Čia svarbu, kad Lietuva pati jau buvo ėmusis iniciatyvos Prancūzijos atžvilgiu. Kažkokia gera lemtis ar Apvaizda lėmė, kad neapsirikome.

Tarp didžiųjų Europos demokratinių valstybių Prancūzija pasirodė mums draugiškiausia ir nuosekliausia.

Šiandien aš galiu maloniai prisiminti susirašinėjimą su prezidentu F. Mitterrandu, susitikimus ir derybas dėl įvairių tarpinių Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ženklų. Galų gale – ir dėl fundamentalios arba pamatinės valstybių santykių, draugystės ir bendradarbiavimo sutarties.

Pirmąjį oficialų laišką Respublikos Prezidentui aš pasirašiau ir išsiunčiau per sąjūdininką kurjerį į Paryžių dar kaip Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas. Tai buvo prieš Kovo 11-ąją. O kartu su manim pasirašė buvusios Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Atsakymas atėjo ne iš karto, bet buvo svarbus: Lietuvos teisė į nepriklausomybę – neginčijama. Problemas spręskite derybomis tarp Vilniaus ir Maskvos. Tą poziciją mes, Prancūzija, perdavėme sovietų vadovybei.

Ministras Roland Dumas Asamblėjoje, spaudžiamas dešiniosios opozicijos, aiškino realistiškai: „aš negaliu nuvykti į Maskvą ir parvežti Lietuvos atstovybės Paryžiuje raktų!“ – bet Prezidentas tą rudenį pasakė man labai paprastai: „Tai jūsų auksas, galite juo naudotis!“ Kalbėjomės apie Lietuvos pirmosios respublikos auksą, kurį Prancūzija buvo garbingai išsaugojusi, neatidavusi sovietams.

O dar prieš tą pirmąjį susitikimą, kuris įvyko 1990 m. spalio 11 d., dar pavasarį, Prezidentas buvo pavedęs ministrui R. Dumas iškelti Maskvoje Lietuvos klausimą su konkrečiu pasiūlymu: pradėkite jūsų šalių derybas, kurios galėtų vykti Paryžiuje!

Kremliaus vanagams to buvo per daug, ir M. Gorbačiovas atsakė Lietuvos ekonomine blokada. Mes atsilaikėme, o M. Gorbačiovas vis labiau kompromitavosi. Vis dėlto, net praradęs Rytų Vokietiją ir Vidurio Europos satelitus, jis dar jautėsi pakankamai įtakingas, kad šantažuotų net Prancūziją.

Taip 1990 m. lapkričio 19 d. kai jau turėjo prasidėti ESBK Paryžiaus viršūnių susitikimas, o trijų Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrai buvo pakviesti jį stebėti iš svečių patalpos, atvykęs M. Gorbačiovas kategoriškai pareikalavo arba-arba, lyg jam tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. „Arba jie, arba aš“, - ir Prancūzija neatsakė – „o, mums labai gaila, prašom neišvykti“, bet pranešė Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrams, kad jų leidimai įeiti į konferencijos rūmus, deja, anuliuojami.

Žinoma, spaudai čia buvo puiki tema, nes ministrai tuoj surengė spaudos konferenciją, ir Prancūzijos Vyriausybė, vargšas Roland Dumas, atrodė prastai. Bet aš nesistebiu, kad Prancūzija tąsyk, užuot laisvės romantizmo, pasirinko vokišką „realizmą“. Gorbio pagąsdinimas apsisukti ir trenkus durimis išvykti turėjo būti siaubingas, o Lietuva su savo linksmais atsakymais „tik nereikia mūsų gąsdinti“ buvo menkas daiktas. Tačiau niekas nepraeina be pėdsakų, ir Prancūzija kompensavo savo silpnumo valandėlę.

Kodėl M. Gorbačiovas tada buvo toks kategoriškas, - kam iš šalies leidžiama, o kam ne, stebėti ESBK viršūnių susitikimą?

Šiandien žinome, kad karinis smūgis prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes buvo jau planuojamas, tad bet kuri mūsų vyriausybių legitimizacija atrodė kaip kliuvinys, kurio M. Gorbačiovas turėjo neleisti. Dar pasitelkė klusnų Suomijos prezidentą M. Koivisto, kad peikdamas ramintų „nekantriuosius“ pabaltijiečius, ir pasiekė mažą Pyro pergalę. Ar ji paskatino M. Gorbačiovą pajusti „laisvas rankas“ kariuomenės panaudojimui sausio mėnesį Vilniuje ir Rygoje – tai tik prielaidos. Bet sausio 13-osios žudynės Vilniuje, kurias rodė pasaulio televizija, pakeitė daug dalykų. Jų tarpe – M. Gorbačiovo įtaką bei autoritetą. Atsirado tikra tarptautinė užuojauta Lietuvos žmonėms, kurie tuščiomis rankomis stojo prieš sovietų tankus.

Pavasarį su didele parlamentarų delegacija lankiausi Paryžiuje ir daug kur Prancūzijoje – iki Marselio. Mus kvietė Asamblėjoje įsteigta Baltijos valstybių draugų grupė. Šioje turiningoje kelionėje ypač įsiminė du momentai reikšmingi ir diplomatiniams santykiams. Tai Paryžiaus mero Jacques Chiraco itin malonus priėmimas ir pasiūlymas suteikti patalpas Lietuvos informacijos biurui, kurio įsteigimu rūpinomės visą laiką. Norvegijoje tokį jau turėjome, o Belgijoje padėjo krikščionys demokratai. Dabar ranką ištiesė pats Paryžiaus meras!

Kitas momentas Paryžiuje buvo beveik dramatiškas.

Kalbėjausi su kultūros ministru Jack Long, tarp kitų dalykų, ir apie galimą M. K. Čiurlionio parodą Paryžiuje. (Daug metų vėliau tai buvo realizuota garsiame d‘Orsay muziejuje). Pokalbio metu netikėtai telefonu paskambino užsienio reikalų ministras Roland Dumas ir pranešė, kad sovietų kariškiai Vilniuje ką tik užėmė tarptautinę telefono stotį, ryšys su Vilniumi nutrauktas. Atsakiau ne visai mandagiai: štai, pone Dumas, prie ko veda jūsų pataikavimai sovietams. Ar dar neužtenka anų žudynių? Ar jau pasakysite ką nors?

Neilgai trukus, vėl paskambino Roland Dumas ir pranešė, kad nuspręsta būsimiems Lietuvos atstovams Paryžiuje suteikti delegacijos statusą.

Tai jau būtų reiškę oficialius diplomatinius santykius, Prancūzija būtų buvus pirmoji. Tačiau nei tuo pažadu, nei Paryžiaus mero pasiūlymu nespėjome pasinaudoti – rugpjūtį pradėjo griūti Sovietų Sąjunga, rugsėjo pradžioje atėjo visuotinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas.

Roland Dumas buvo vienas pirmųjų – atskrido kariniu lėktuvu, o atsiminimuose gražiai aprašė, kaip jį prie trapo sutiko du karininkai – Lietuvos ir sovietinis – ir ginčijosi, kuris jų aerodrome svarbesnis.

Iš viso to liko atviri, artimi kontaktai, ir Prancūzijai pasiūlius parengėme išsamią dvišalę Draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, kurią lydėjo visai konkreti parama žemės ūkiui – ją ligi šiol dėkingai mena Plungės rajono ūkininkai, - taip pat investiciniai susitarimai, Lietuvos teisininkų ir policininkų stažuotės Prancūzijoje, Prezidento žodis remti Lietuvą kelyje į Europos Tarybą ir Bendriją. Sutartį iškilmingai pasirašėme Vilniuje, o jos turinį ir šiandien būtų verta dažniau prisiminti. Prancūzijos Prezidentas 1992 m. balandį buvo pirmas toks aukštas Lietuvos svečias, gal net per visą istoriją; jis pasakė svarbių kalbų. Besidomintiems visa tai yra dokumentiškai paskelbta mano knygose „Susirašinėjimas su Francois Mitterrand: 1990-1992“ ir „Un peuple sort de prison“. Vėrėsi labai didelės bendradarbiavimo ir Lietuvos europinės pažangos galimybės. Gaila, rudenį Vilniuje pasikeitė politinė valdžia, ir anas įdirbis liko neišnaudotas.

Vis dėlto kažkas ataidėjo ir vėliau. Prancūzija grąžino ne tik Lietuvos auksą, bet ir garbingai išsprendė sovietams atiduoto mūsų ambasados pastato klausimą. Italija nepajėgia to padaryti ligi šiol. O Prancūzija, išties negalėdama jo atimti iš užsispyrusios Rusijos, bet pripažindama Lietuvos nuosavybės teisę, tiesiog nupirko tą pastatą iš teisėto savininko – Lietuvos Vyriausybės. Kaip toliau prancūzai tvarkosi su Rusija – ne mūsų reikalas.

Gaila, kad per pastaruosius porą metų matėme Prancūziją pasirenkant kitą strateginį partnerį ir karinės įrangos sandėrį su nedemokratine Rusija, kuri vėl tapo agresyvi kaimynų atžvilgiu, o „Mistralis“ – tiesiogiai grėsmingas mažesnėms Baltijos ir Juodosios jūros pakrančių valstybėms. Belieka guostis, kad suklysti pasitaiko visiems, o istorija nestovi vietoje. Jei reikės, gal gausim ir kokių „antimistralinių“ priemonių, gal iš tos pačios Prancūzijos, mūsų sąjungininkės Šiaurės Atlanto bendrijoje. Kaip žinia, visiems mūsų sprendimams ir darbams yra aukštesnis Teisėjas, kuris gali būti ir patarėjas.

Vytautas Landsbergis
Kalba minint Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetį, Vilnius, 2011-08-29
„Atgimimui“