V. Landsbergio kalba koncerte „Palaiminti taikios širdies“ Rainių tragedijos 70-mečiui atminti, Rainiai, 2011-06-23

Mieli žmonės,

Esame Rainiuose, garsioje, liūdnoje ir baisioje Lietuvos vietoje. Minime siaubo naktį prieš septyniasdešimt metų, kai čia pat esančiame miškelyje dėjosi protu nesuvokiami ir neįsivaizduojami žiaurumai. Pragaro naktis, neįsivaizduojamos aukų kančios. Žinoma, mes galvojame ne apie nusikaltėlių darbą, bet apie tai, kuo prieš tai gyveno aukos, kuo tikėjo, už ką jų taip nekentė, už ką juos taip baisiai nužudė. Susirenkame, susimąstome, kas ką žinome apie tuos įvykius, su atjauta dėl kalinių kančių, kol, galų gale, juos išlaisvino ir pasiėmė mirties angelas. Ir paliko bestijas toliau trypti toje vietoje kruviną žemę ir kuo greičiau bėgti, nes budeliai buvo kupini ir baimės, ne tik neapykantos. Jie žinojo, kad gali tuoj ateiti kita kariuomenė, kuri juos nušluos kaip šiukšles. Tačiau tą naktį kankindami savo aukas jie neskubėjo, nors galėjo tiesiog nušauti. Bet kankino visą naktį.

Štai ką reikia suvokti. Yra tame atsitikime, visame jo baisume dar ir reikšmė, kurią verta ir reikia suvokti, pranešti ir priminti. Rainiai primena daug ką ir jungia įvairius dalykus bei sąsajas.

Buvo, ėjo pirmos dienos, kai ankstesni sąjungininkai – Sovietų Sąjunga ir Vokietija – sutarę pradėti karą ir pasidalinti mažesnes tautas, susikovė tarpusavyje. Sovietų jau prieš metus užgrobtoji Lietuva buvo pirmoji erdvė, į kurią žengė vokiečių Wehrmachtas. Tuose įvykiuose buvo labai daug ko.

Per mišias greta manęs sėdėjo ir kartu meldėsi Liudvikas Simutis, kuris pasirašė Kovo 11-osios Aktą savo tėvo, čia nukankinto, krauju. Pakanka bent kiek pagalvoti, ką jautė berniukas, matydamas nebegyvą, siaubingai išdarkytą tėvelį, ir ką jis toliau nešė per savo gyvenimą kaip partizanas, pogrindžio kovotojas, galų gale atėjęs į Lietuvos laisvę su žuvusio tėvo kraujo lašu širdyje. Kaliniai galėjo nujausti, kad jų likimas nežinomas, bet gali būti visoks. Gali ateiti laisvė, nes jau prasidėjo karas. Jie tikėjosi, kad iki Telšių ateis vokiečių kariuomenė arba gal koks pasipriešinimas, partizanai. Daug kur Lietuvoje sukilę Lietuvos vyrai atidarė kalėjimus ir išgelbėjo pustrečio tūkstančio kalinių nuo tokio likimo, koks ištiko Telšių kalinius. Bet Telšių priemiestyje susitinkantys keli sukilėliai matė, kad jų per mažai. O kodėl mažai? Todėl, kad tie patys vokiečiai, jų žvalgyba buvo jau išdavę Lietuvos būsimo sukilimo štabus, taip pat ir Žemaitijoje, savo kolegoms enkavedistams, kad tie sunaikintų ir atėjusiems vokiečiams nebebūtų bėdos.

Štai kokiomis sąlygomis vyko ir Lietuvos išsivadavimas, ir sukilimas, ir tuo pat metu tokios baisios žudynės, kaip čia. Taip ir Ablingoje, kur įžengianti vokiečių kariuomenė nežinia kodėl išžudė visą kaimą. Daug kur buvo žudomi Lietuvos žydai.

Štai tas laikas, kuriame visko tiek daug. Kai galvoji, kas čia įvyko prieš 70 metų, tai tiesiog siaubas, kaip tuos žmones kankino, kokiais būdais, kaip išradingai ir kaip ilgai. Net po to, jau nebegyvus, dar toliau pjaustė ir mėsinėjo. Kokie buvo tie padarai, kurie tai darė?

Siaubas turi ir tarptautinį žodžio atitikmenį – tai teroras. Kai sugrįžo antrą sykį, Lietuvos miesteliuose gulėjo nužudyti ir panaikinimui išmesti žuvusių Lietuvos gynėjų kūnai. Tai buvo teroras pagąsdinimui visų: štai, kas jūsų laukia! Bet nukankintų Telšių kalinių kūnus tartum mėgino paslėpti – gal neras. Todėl nusikaltimas čia buvo padarytas ne vien dėl teroro. O koks jo pagrindas?

Telšių vyskupas šiandien kalbėjo apie Šv. Joną Krikštytoją, nes sutinkame jo dieną - tą šventę ir Lietuvos Jonines. O aš prisiminiau matytus Italijos muziejuose nepaprastai šiltus ir širdingus renesanso dailininkų paveikslus. Šventoji Šeima – Marija, Juozapas, Kūdikėlis. Bet visur yra dar antras mažas vaikas, truputį vyresnis. Jie itališkai vadinami taip meiliai ir oficialiai: Bambino ir Džiovanino. Bambino – tai Kūdikėlis, o Džiovanino – Jonelis. Štai tas Jonelis arba Jonas Krikštytojas, kuris ir pakrikštijo Jėzų, ir pranešė pasauliui apie Jo atėjimą, paveiksluose yra toks pat vaikelis, tartum vyresnis broliukas. Jis globoja, myli Kūdikėlį, o Kūdikėlis džiaugiasi, kad turi tokį draugą. Tai taip paprasta, taip žmogiška ir kartu šventa.

Štai kas yra meilės religija, džiaugsmas, kad tu esi, kad mes esam kartu, mes vienas kitam rūpime ir esame vienas kito džiaugsmas. Čia mūsų krikščionybės religija, meilės religija.

O miškelyje už  kelių šimtų metrų triumfavo kaip kita viršūnė neapykantos religija, kuri suvienijo ir atsibasčiusias svetimų žudikų ordas, ir vietinius išsigimėlius, atrodytų, iš tų pačių lietuvių. Kas juos suvienijo? – Būtent neapykantos religija.

Štai apie ką mums irgi kalba Rainiai ir kelia klausimą: o kas išauklėjo tokį žmogų, kuris gali šitaip elgtis su kitu žmogum, ir jam tai sudaro malonumą? Ir kaip tokie gauna valdžią štai taip elgtis su kitu, su artimu, nors jį jau pavadino priešu ir todėl jo nekenčia? Kokia tai santvarka, kurioje smurtu valdantiems budeliams viskas galima? Tai buvo laikai, kai užtekdavo bet ką pasakyti - tai jis antitarybininkas, tai jis negražiai pakalbėjo apie draugą Staliną, tai jis nedžiūgauja, kad Lietuva okupuota ir išniekinta, jis nepatenkintas, liaudies priešas, - ir to užtenka, kad jis būtų pasmerktas. O kas teisėjas? Tam nesvarbu, nes jo teisė – jėga, ginklas. Okupanto jėga, ir daryk ką nori. Tu – kalinys, reiškia, tu kaltas. Jokio teismo, jokio tyrimo nereikia. Tad vykdomas nuosprendis, nes okupantui reikia bėgti, gali ateiti atpildas. Bet kaip tu kamerose paliksi gyvus tuos žmones? Juos įsakyta nužudyti. Daromas puspročių „teismas“, surašomas dokumentas, jog jie nuteisti mirti už tai, kad yra liaudies priešai, nors niekas nei tardė, nei ką nors įrodė. Ir dar kas neparašyta jokiame nuosprendyje – kaip nužudyti, kokiu būdu?

Žinoma, tai neapykanta ir kerštas. Už ką kerštas, juk jie tau dar nieko nepadarė? Bet jie kitokie, ir tu matydamas žmones, kurie turi savo tėvynę, savo tikėjimą, - tu, budelis, jų nekenti, nes jie geresni, ir tu keršiji už savo paties niekšingumą.

Turime kalbėti, kas išauklėjo tokias kartas, tokias jėgas, iš kur atsirasdavo tokie žmonės. Jie visi - sovietinio komunizmo auklėtiniai. O komunizmas buvo neapykantos religija, kuri skyrė žmones į dvi rūšis. Vieni yra priešai, neverti gyventi arba tik vergauti, kol pamažu numirs. O kiti tai jau saviškiai, „našiai“, kuriuos vienija būtent neapykanta kitokiems, valdžios ir naikinimo aistra: kaip smagu valdyti, naikinti ir mėgautis! Štai į ką buvo skeliamas pasaulis. Neapykantos pasaulis turėjo sunaikinti meilės pasaulį. Jog būtų taip, kad išsigandę, užvaldyti siaubo teroro bėgtų „bailiam būry kaip pasiklydę avys“, anot Bernardo Brazdžionio,  „be gyvų akių veiduos“.

Čia turiu budelio portretą, jeigu televizija gali parodyti. Pažvelkite į budelio akis. Ko galima laukti iš tokio žmogaus? O jam buvo atiduota valdžia Telšiuose. Kas atidavė? – Sovietų okupantas, pats neteisėtas ir savo pakalikus įgaliojantis daryti, ką tik jie nori.

Bet mes turime ir uždavinį. Čia atvykęs dar kartą pagalvojau: kas kita nei Buchenvaldas, nei Osvencimas, nei Srebrenica, kur buvo išžudyta dešimtys tūkstančių žmonių vien todėl, kad jie kitokie. Anas budelis yra Hagoje, tarptautiniame teisme. O čia buvo dar baisesnis dalykas, ir niekas neatsidūrė jokiame tarptautiniame teisme. Vienas, kurio portretą jums parodžiau, gyveno laimingai ir nuseno pagerbtas, aprūpintas Rusijoje kaip nusipelnęs veikėjas su gražia pensija ir be jokios atsakomybės už tai, ką darė. Kodėl? Jo bendrininkas, buvęs aukštas sovietinių laikų Telšių viršininkas ir net sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Justo Paleckio pavaduotojas, kruvinomis iki alkūnių rankomis pabėgęs į Maskvą, ir toliau buvo „tarybų“ Lietuvos pirmininko pavaduotojas. Ir J. Paleckis, ir A. Sniečkus, kurie viską žinojo, nes turėjo jų prisipažinimus, nedrįso ką nors daugiau padaryti – pašalinti iš pareigų ar viešai pasmerkti, atsiriboti. Patys vargšai vergai. Baimės ir Stalino diktatūros vergai.

Šiame miškelyje daug vėliau vyko dar viena istorija. Žinoma, atkastus kankinius palaidojo Telšių kapinėse. Miškelyje buvo pastatyta daug kryžių. Kai grįžo sovietai, kryžius naikino: žmonės vėl statė, o anie visą laiką naikino. Sunaikindavo naktį, išveždavo, sumesdavo į tvenkinį. Bet vienas kryžius buvo betoninis. Jo negalėjo nuversti nė visa Raudonosios armijos galybė su savo tankais, tai išsprogdino. Kaip man čia dabar pasakojo žmonės, jis vis vien išliko persuktas, sužalotas, bet liko stovėti. Kova prieš kryžių! Tai reiškia, ir prieš atmintį. Užmirškit, žmonės, kas čia buvo, nedrįskit net kam nors paminėti! Patys susilauksit tokio likimo! Kova prieš kryžių, prieš teisingumą, atmintį – tai irgi verta mąstyti ir suvokti.

Štai ką nešame, kurie nešame, savo atmintyje, ir ką turėtume suvokti kaip prievolę. Čia knygos viršelyje, tarp kitko, mažas medinis kryželis, jau Atgimimo laikų, gal jau skelbiant atkuriamą nepriklausomybę. Jo jau nebenuvertė, o paskui pastatė akmeninį paminklą. Tad ir čia vyko principinė kova, kaip Kryžių kalne prie Šiaulių, kur tikintys žmonės, prašantys Lietuvos išgelbėjimo, nešė ir statė kryžius, o juos griaudavo. Kartais nugriaudavo visus, o žmonės vėl statė. Buvo atkaklumas, tikėjimas, buvo žmonių širdyse tvirtas supratimas, kad vis tiek bus Lietuva, kad Dievas yra, kad jis neleis šėtonui triumfuoti. Aną baisią naktį šėtonas čia triumfavo, bet jis netriumfuos visada. Suvokim, tai ir mūsų atsakomybė.

Antai pasakiau apie komunizmo esmę, kaip neapykantos religijos, pagrįstos neva visą laiką vykstančia klasių kova, kurioje vieną klasę reikia naikinti. Tokia žudymo filosofija. Tai dar labai mažai suvokiama. Ir šiandien Vakarų universitetuose, - neseniai girdėjau, dabar padaromos apklausos tarp studentų, jaunimo, kas tas komunizmas? - O, tai buvo toks mokymas, ideologija, kuri norėjo gero visiems žmonėms.

Atvežkit tuos profesorius, kurie taip moko, į Rainius, parodykit nuotraukas, kurios galų gale pastatytos Vilniaus centre ir bus ten netrumpai, ką darė ir ką reiškė tas gerasis gėrio žadėtojas komunizmas.

O Lietuvoje išgirsite dar ne vieną svaičiojimą, kad matai, „prie ruso buvo geriau“... Tegu kiekvienas toks atvažiuoja, tegu pasižiūri, kaip buvo geriau prie ruso. Pats nueik į tą duobę, jeigu tau geriau!

Matot, kur esame ligi šiol. Kai suvoki, kaip mes dar esame pavergti, iškreiptomis smegenimis, ir kiek tarp mūsų yra tokio nuodo skleidėjų, tai tik vienas meldimas ateina, kurį ir šiandien giedojom: Marija, Marija, palengvink vergiją.

Kiek gali tęstis ta dvasios vergija? Bręskime, būkime žmonėmis, tada ir kankinių kraujas turės savo antrą didžiąją prasmę. Jis beldžiasi į mūsų sąžinę.