Kas tas pučas

Minim vis įvykius, neva tada ar tada įvyko. Bet jų šaknys ilgesnės, negu tik tada, ir šakos platesnės – ligi dabar.

Sovietų vadovybės požiūris į Kovo 11-ąją nekėlė abejonių ir neteikė greitų vilčių.

Jie matė Lietuvos parlamento sprendime tik išsišokimą, įžeidimą Kremliui ir nesirengė atsisakyti savo „istorinių“ strateginių užkariavimų. SSRS ekspansijoje į vakarus („Drang nach Westen“) Lietuva buvo pernelyg svarbi grandis, kad kokie nors teisingumo, teisėtumo ir panašūs požiūriai, tegu ir pabrėžti unikalioje SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliucijoje, turėtų realios reikšmės.

Tačiau vadinamoji SSR „Sąjunga“ su vadinamąja proletariato, t.y. komunistų diktatūra iro, eižėjo, bankrutavo ir be Lietuvos nepriklausomybės problemos. Lietuvos veiksmai tik išryškino ir paspartino tą procesą. Neblogai prisidėjome, faktas.

Imperijos gelbėjimo planas vardu perestroika  leido viešai diskutuoti apie dabartį ir ateitį, projektuoti permainas. Įvairūs visuomenės sluoksniai, o ypač tautos, turėjo skirtingų požiūrių ir tikslų. Tačiau visi, kas gyvas, norėjo permainų. Tik zombiai valdžioje arba valdžiose bijojo permainų ir buvo teisūs. Tikros permainos būtų reiškusios viešą konstataciją, kad zombių vieta – kapuose.

Michailą Gorbačiovą parinko ir paskyrė modernizuoti smunkančią zombių karalystę. Jis pats buvo užaugęs ir pradėjęs politinę bei vadovavimo veiklą komunizmo zombių aplinkoje. Todėl jo grupės projektuojamos permainos, nors ten darbavosi ir gyvų žmonių kaip Aleksandras Jakovlevas, turėjo brėžti ribotų reformų ratą. Štai keli jų bruožai.

Gaivinti neproduktyvų ūkį perduodant kai kurias gamybos priemones į jaunesnės pozombinės generacijos rankas; tuo tikslu leisti viešus debatus ir įvairesnę spaudą; užtat išlaikyti centralizuotą valdžią atjauninto klano rankose ir išsaugoti tautų kalėjimą palaipsniui švelninant jo vidaus režimą. Kartu šios permainos būtų leidusios dar kartą apdumti naivias Vakarų demokratijas, kad jos, naudojantis didžiojo Lenino posakiu, apmokėtų virvę, ant kurios pačios bus pakartos.

Tenykščiai naivuoliai Vakaruose džiaugėsi pažadu, kad nebus bombarduojami branduolinėmis raketomis – net iš Lietuvos šachtų! – ir būtų sutikę, manau, dar ilgai pratęsti rytinių pavergtųjų tautų būvį. Tik nesutiko pačios pavergtosios tautos.

Anuometinės SSRS oficialiose geografinėse ribose (su visais 1939-1946 m. užkariavimais ir aneksijomis) nomenklatūrai kebliausia buvo Lietuva. Jai nepakako dalinių permainų, ribotos laisvės. Lietuva norėjo visos laisvės, atkurtos nepriklausomybės. Bet Kremliuje skelbiamo „naujojo mąstymo“ pamatas tebebuvo zombinis. Kam duoti laisvę, jeigu galima neduoti? Tad imperializmo ir demokratijos interesai kirtosi nesutaikomai, ir priešpriešos kulminacija tapo Lietuvos demokratiškai išrinkto parlamento 1990 m. kovo 11-ąją paskelbta nepriklausomybė.

Senoji gvardija atsakė blokadomis ir psichologine agresija, išoriniais Lietuvos žlugdymais ir vidiniais ardymais. Užsimota šalį suskaldyti į supriešintus teritorinius darinius. Visuomenę – į trokštančius laisvės ir sovietų simpatikus. 1991 m. sausį pritaikyta karinė intervencija, kuri tęsėsi lyg su pertrauka, atlaikius pirmąjį smūgį, ligi pat rugpjūčio pučo. Verta prisiminti, jog suvokėme ir nuolat laukėme, kad ateis lemtinga išmėginimo „diena x“. Ką suspėjame, reikia padaryti ligi jos. Tokia galėjo atrodyti Sausio 13-oji, pasibaigusi tarpine Lietuvos pergale, tačiau iš sovietų vadovybės teroristinių ir kitų veiksmų buvo aišku, jog tikslo nėra atsisakyta, ir antroji, tikroji „diena x“ dar ateis. Todėl nenustebino nė rugpjūčio 19-oji.

Lygiagrečiai – nuo Kovo 11-osios ligi Maskvos pučo – aukštoji sovietų nomenklatūra griebėsi ir politinių manevrų arba triukų, kaip išlaikyti kadaise uzurpatorių suręstą ir dar praplėstą „sąjungą“. Tautos mat, kurstomos Lietuvos pavyzdžiu ir jai simpatizuodamos, vis labiau norėjo atsipalaiduoti nuo varžančio ir išnaudojančio „centro“.

Pačioje Rusijoje turėjome didelę inteligentų ir darbininkų paramą, savarankiškumo siekianti jos vadovybė aplink Borisą Jelciną jau buvo suvokusi, kad net visų resursų savininkė Rusija įžūliai traktuojama kaip didžiausia Kremliaus kolonija. Senosios prievartinės „sąjungos“ dienos buvo suskaičiuotos, ir čia, o ne svyruojančių Vakarų gestuose glūdėjo pagrindinė Lietuvos viltis. Stalino tvarinio griuvimas buvo tik laiko klausimas.

Todėl M. Gorbačiovo aplinkoje buvo karštligiškai, be abejo, vėluojant rengiama politinė prevencija – vadinamoji naujoji Sąjungos sutartis, kurią visaip mėgino brukti šiek tiek pamalonintoms „respublikoms“ ir tvirtinti jau 1990 m. pabaigoje.

Lietuva, Latvija ir Estija į tas užmačias visos kartu vieningai atsakė 1990 m.gruodžio 1 d. bendroje trijų parlamentų sesijoje Vilniuje: nesirašysime jokio SSRS sutarties varianto, ką besiūlytų, kaip ir ligi šiol nesame pasirašę jokio legitimaus akto apie buvimą mūsų šalis užgrobusioje Sovietų Sąjungoje.

Jei Latvijos ir Estijos vadovai ligi tol dar mandagiai dalyvaudavo sutarties projektų svarstymuose, Lietuva buvo pastačiusi tašką jau Kovo 11-osios aktais. Mūsų atveju tai būtų buvęs ne dalyvavimas senoje kompanijoje, o stojimas į svetimą valstybę ir senosios okupacijos legitimizavimas. Gruodžio 1-ąją gavom Estiją ir Latviją vienoj gretoj su mumis. Tačiau projektus iš Maskvos siuntinėjo ir toliau. Gaila, kad pučų sumaištyje, slapstant dokumentus, jie su pastabomis galbūt yra dingę. Ir apskritai, ši linija istorikų bemaž visai netyrinėjama. Pučas, pučas – o kodėl?

Lygiagrečiai Kremlius projektavo dar vieną apgaulingą manevrą – tariamą liaudies referendumą dėl būsimos pagerintos Sovietų Sąjungos „išsaugojimo“. Balsuokite, kad norite katės maiše arba kažko dar nesamo, pasirašykite baltą kortą, o Kremliaus gudručiai vėliau ten įrašys, ko jiems reikia.

Pagal gudručių naująjį mąstymą toks inertiškosios „tarybinės liaudies“ pabalsavimas būtų davęs jiems stiprų įrankį spausti abejojančius respublikų vadovus arba jų vietinius parlamentus – ir net nepaisant to, kad Rusijos Aukščiausioji Taryba jau 1990 m. birželio 12 d. buvo nubalsavusi ir paskelbusi Rusijos Federacijos suverenitetą sovietijos užmačių atžvilgiu. Tačiau darbo grupės turėjo pavedimus ir dirbo, projektavo tuos prevencinius Kremliaus ar politbiuro manevrus.

Abu projektai žlugo. Lietuva paskelbė ir įvykdė savo nacionalinį plebiscitą 1991 m. vasario 9 dieną didžiulei daugumai rinkėjų patvirtinant pirmą rengiamos naujos Konstitucijos straipsnį, kad „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Mūsų pavyzdžiu sėkmingai pasekė Latvija ir Estija. Kai Kremlius galų gale kovo 17-ąją atrideno savo „visaliaudinį“ referendumą nelyginant pradurtą balioną, net Rusijos Federacijos rinkėjų vos 55 % tebalsavo už katę maiše.

Sutarties projekto istorija buvo ilgesnė ir permaininga. Kiek prisimenu iš atsiunčiamos medžiagos ir gaunamos informacijos (iš Rusijos demokratų), tekstas vis kito, vis platėjant būsimoms respublikų, tad iš esmės Rusijos, kompetencijoms. Jau 1990 m. gruodį B. Jelcinas buvo išsikovojęs susitarimą, kad SSRS biudžetas bus atskirai derinamas su Rusija, be šios konsensuso netvirtinamas. Tad ir dabar jis neskubėjo, projektų variantuose didindamas Rusijos galias Kremliaus atžvilgiu. Galima sakyti, jau diktavo sąlygas M. Gorbačiovui ir net buvo pradėjęs kalbėti apie atskirą Rusijos kariuomenę!

Maršalas Achromejevas tokį Jelciną būtų mielai sušaudęs.

Ir vis dėlto neišvengiamai artėjo sutartoji naujos „Sovietinių“, o dabar jau Suverenių Socialistinių Respublikų Sąjungos sutarties pasirašymas. Gudručiai buvo sutikę net keisti valstybės pavadinimą, kad tik išliktų senoji santrumpa „SSRS“. Nesutinkantieji kreipė į SRS, be „socialistinių“. Toks SRS projektas 1991 m. birželio 4 d. buvo aprobuotas devynių respublikų su pačios SSRS vadovu.

Kodėl devynių? Jau ne tik Baltijos valstybės, bet ir trys Pietų Kaukazo respublikos (iš jų Gruzija paskelbė nepriklausomybę 1991 m. balandį) apsisprendė nedalyvauti ir nieko nepasirašinėti. Beje, ir su Armėnijos vadovu L. Ter-Petrosianu jau buvom Vilniuje pasirašę dvišalių santykių sutartį, kuri vėliau kažkodėl paliko neratifikuota. Taip nuo svarbaus 1991 m. balandžio 23 d. pareiškimo ryškėjo būsima naujoji Sąjunga, kurią sudarys devynios narės! Jos deklaruotas principas dėl savanoriško dalyvavimo Sąjungoje reiškė, kad leidžiama ir nedalyvauti. Ir po visų žudynių mes liekam nuošalyje, draugiškai linkim sėkmės, normalizuojam santykius, ir daugiau jokio kraujo?!.. Atrodė neįtikėtina. Nejaugi zombiai leis?

Žinoma, Kremliuje pagrindinis politologas A. Lukjanovas dar kūrė kažkokią fantastinę schemą apie dviejų „Sąjungų“ – senosios ir naujosios – laikiną egzistavimą tuo pat metu. Tačiau niekas pasaulyje nebūtų žiūrėjęs į tai rimtai, vis vien beliktų karinė jėga.

Dar viena prielaida, kurią pasvarstydavau pasisakymuose ar pokalbiuose su kitų šalių politikais, tai vieta ir vaidmuo, kurį kažkas gal pasiūlys Devynių sąjungos lėšomis samdomam prezidentui M. Gorbačiovui. O gal virtualiam prezidento vaidmeniui pakvies kitą asmenį? Vieno B. Jelcino valia tikriausiai būtų padaryta taip, bet jo iš anksto neklausiau. Nuščiuvę laukėme rugpjūčio 20-osios; išvakarėse, rugpjūčio 18-ąją, kalbėjau Lietuvos televizijai Vilniaus studijoje (juostas tekdavo vežti į Kauną) apie būsimą devynių pasirašymą ir to įvykio reikšmę; tad būčiau turėjęs paliesti visas, taip pat M. Gorbačiovo, perspektyvas. Gal kas atrastų tą juostą?

Iš viso to aiškėja rugpjūčio 19-osios reikšmė: kodėl pučistai pasirinko šią dieną, o ne 21-ąją ar 22-ąją? Jie turėjo užbėgti įvykiams už akių. 19-ąją aštuonių respublikų vadovai jau būtų skridę į Maskvą, kad rytoj su devintuoju B. Jelcinu ir aukščiausiuoju prezidentu M. Gorbačiovu iškilmingai pasirašinėtų naujosios Suverenių Respublikų Sąjungos sutartį... Ukraina gal stebėtų, dar buvo išsiderėjusi laiko ligi spalio. Tačiau štai 6 val. ryto iš Maskvos transliuojama žinia apie perversmą, apie „susirgusio“ M. Gorbačiovo nušalinimą, ir toliau  skamba „Gulbių ežeras“. Skristi nebereikia.

Beje, M. Gorbačiovas nė nesirengė dalyvauti ceremonijoje, buvo išskridęs į Krymą atostogų. Išeitų, žinojo, kad nieko iš sutarties jau nebus. Ir žinojo, kas bus.

Kol kas šį politinį filmą atpasakoju iš atminties; kiti turbūt patikrins detales, nes pats neturiu galimybės dirbti už visus istorikus.

7 val. ryto gavau žinią telefonu; tuoj nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą ir devintai sukviečiau Prezidiumą bei Laikinąjį gynybos komitetą. 9 val. per radiją pakviečiau visus deputatus rinktis į Aukščiausiąją Tarybą. O žmonėms paprastai: „esame su jumis ir būsime savo pareigos vietose ligi galo“. Buvo aišku, kad padėtis labai rimta, pavojingesnė net už sausį.

Nepasakosiu atsiminimų, jų yra knygose, tik priminsiu Lietuvos Respublikos politinius ir teisinius veiksmus. Kitaip tarus, koks buvo Lietuvos atsakas?

Jau tą pačią dieną atšauktas iš atostogų susirinko parlamentas. Posėdžio metu sužinojome, kad sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus centrinę telefono stotį. Dalykai ėjo pirmyn. Rugpjūčio 19 d. datuotas mūsų Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas (toliau jo ištraukos):

„Antikonstitucinė grupuotė bando grubia karine jėga užgrobti valdžią Tarybų Sąjungoje. /.../ Nekyla jokių abejonių, kad veikia tos pačios jėgos, kurios 1991 metų sausio 13 dieną mėgino nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią, okupavo radijo-televizijos ir kitus objektus. /.../ Šiandieną mes griežtai smerkiame nusikalstamą kėsinimąsi nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, įvesti karinės diktatūros režimą, kraujyje paskandinti demokratiją Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. /.../ Mes solidarizuojamės su visomis Rusijos pažangiomis jėgomis ir tvirtai remiame jų civilines pasipriešinimo akcijas, visas pastangas apginti pagrindines žmonių teises ir laisves. Naujoji demokratinė Rusija – visų mūsų viltis!“

Paskutinis sakinys skambėjo kaip mitingo šūkis, bet jame glūdėjo ano ir vėlesnio meto esmė.

Sykiu tą pačią dieną ėjo kreipimasis į JTO ir kitas tarptautines organizacijas (teksto pabaiga: „Neleiskite, kad Budapešto ir Prahos tragedija pasikartotų prie atgimstančios Baltijos krantų“) ir į sovietų kariškius (mano rugpjūčio 19 d. kalboje per Lietuvos televiziją): „Kreipiuosi dabar, jeigu mane girdi kurie nors kariškiai tarnaujantys Lietuvoje, primindamas, kad kareivis turi ir sąžinę, visuomeninę pareigą, o ne tiktai prievolę aklai vykdyti įsakymą. Kariškiai gali prisiminti, kad jų kolegos buvo teisiami Niurnberge, nors jie taip pat vykdė aukštesnės valdžios įsakymus“.

Vis dėlto svarbiausias politinis (ir istorinis) veiksmas buvo ką tik pasirašytos Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties ratifikavimas.

Vėlai vakare, prieš vidurnaktį, skambinau (nebe pirmą kartą tą dieną) į Maskvą Borisui Jelcinui:

„Mes ką tik ratifikavome sutartį su Rusija, tai ir pranešu telefonu, ir dabar ši informacija eina į pasaulį. /.../ Kaip reaguoja darbininkai ir kaip streikas? [trys Rusijos Federacijos vadovai buvo pakvietę tautą į visuotinį streiką]. Ar tie, kurie nepripažįsta „Komiteto“, streikuos? Mes visose įmonėse skelbiame rytoj mitingus Rusijai palaikyti. Jei naktį mus sunaikins, tai ir visos Lietuvos streikas taip pat bus. /.../ Na, štai, jau yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo vertimas. [Toliau rusiškai perskaityta]: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: 1. Ratifikuoti sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. 2. Šis nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis.“ /.../ Laikysimės. Jei poryt susirinks jūsų Aukščiausioji Taryba, gal ji bus nusiteikusi palaikyti Pabaltijį ir [panašiai] ratifikuoti Sutartį. /.../ Gerai, Borisai Nikolajevičiau. Poryt jūsų Aukščiausiojoje Taryboje, „jei tik bus tinkamos sąlygos“. /.../ Netgi jei mūsų ir nebus, ratifikuokite. Iki to išgyventi reikia. Gerai.“

Išaušo grėsminga rugpjūčio 20-oji, ir priėmėme kitus svarbius Aukščiausiosios Tarybos teisinius aktus (nutarimus): apie kolaboravimo su pučistais prilyginimą valstybiniam nusikaltimui prieš Lietuvą ir dar kai ką, taip pat jau 21-ąją dieną - „Dėl teisinio persekiojimo už veiksmus prieš teisėtą Rusijos valdžią“. Šiandien galvoju, kažin, ar buvo nors viena kita valstybė, kuri taip iš karto ir besąlygiškai stojo greta B. Jelcino už Rusijos demokratiją. Jautėmės tikri sąjungininkai bendroje kovoje su imperijos agonija. Per visą rugpjūčio 20-ąją palaikiau ryšį su Estijos AT pirmininku A. Riuiteliu; gavom žinią, kad ir jis atmetė pučistų ultimatumą, skatinau, kad eitų į svarbiausiąjį balsavimą, ir galų gale džiaugsmingai atskambino: estų parlamentas ką tik vieningai balsavo už visišką Estijos nepriklausomybę!              

Rugpjūčio  21-ąją vietiniai „komitetininkai“ ir kariniai emisarai dar siuntė mums tolesnius ultimatumus (paskutinį 12 val.), o apie 13-14 valandą žinia iš Maskvos: chunta bėga! Periminėdavom kariškių telefonogramas, ir viena buvo iš Vnukovo aerodromo apie galimybę priimti lėktuvą Lietuvoje, berods, Šiauliuose. Tada paskelbiau (15 val.) savo asmeninį potvarkį – tokia galimybė buvo numatyta Laikinojoje Konstitucijoje, bet niekad nesinaudojau, kad nesuerzinčiau politinių mažutėlių. Taigi visų Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių aerodromų viršininkams įsakiau: nepriimti jokio pučistų lėktuvo iš Maskvos, ir įspėjau, kad „nevykdžiusieji šio potvarkio viršininkai bus perduoti Rusijos SFSR teisėsaugos organams“.

Praktiškų pasekmių tai negalėjo turėti, bet vėliau kažkur sakė, kad ir kariniuose aerodromuose būta susirūpinimo.

Žinoma, nudžiugino jau ir Latvijos AT vieningai balsuotas visiškos arba „de facto“ nepriklausomybės aktas.

Oficialiai, ypač Rusijoje, dabar teigiama, jog pučas tetrukęs tris dienas. Lietuvoje jis išties buvo Sausio 13-osios agresijos tęsinys, ir šių padarinių likvidavimas užtruko ilgiau. Jau rugpjūčio 21-ąją po pietų armijos generolas Moisiejevas mane informavo davęs įsakymą, kad visi jam pavaldūs daliniai išeitų iš okupuotų pastatų. Tačiau buvo pilna kitokių pajėgų, o turėjom atsiimti vien Vilniuje radiją-televiziją, KGB rūmus su deginamais archyvais, karinius ir policijos pastatus, pučistų burokevičininkų „centro“ ar dar kokį komitetą, iškrapštyti B. Makutinovičiaus gaują... Čia pat artėjo iš anksto numatyti ir neatšaukti, atmetus pučistų reikalavimą, du dideli rugpjūčio 23-iosios renginiai: Sąjūdžio ir kaimynų „Liepsnojantis Baltijos kelias“, Tarptautinė parlamentarų konferencija „Baltijos laisvė ir naujoji Europa“. Pirmasis jų tęsė „Baltijos kelio“ ir „Europos kelio“ tradiciją pagal Stalino-Hitlerio 1939 m. sąmokslo ir Molotovo-Ribbentropo pakto datą. Laužai piliakalnių viršūnėse – juolab sena Lietuvos tradicija – buvo sumanyti kaip šalies gynėjų ugnies telegrafas „Priešas eina!“, o štai priešas jau bėga! Konferencija irgi pasirodė surengta pačiu laiku. Joje kalbėdamas anonsavau: „Atėjo laikas bolševizmo Niurnbergui. Aš siūlysiu, kad Lietuva inicijuotų tokį teismo procesą, analogišką nacių įtakos likvidavimui prieš 45 metus, ir mes kviestume tarptautinį tribunolą į Vilnių. Rytoj aš pasiūlysiu tą mintį mūsų parlamentui kaip nutarimo projektą. Jeigu ir jūs paremsite, tai tikriausiai mūsų Lietuva dar ką nors gera padarys visiems.“

AT priėmė tą dokumentą ir turbūt išsiuntė demokratinių šalių parlamentams, bet atgarsių nesulaukėme. Anas pasaulis tebebuvo gausiai apgyvendintas komunizmo ir sovietijos simpatikų, kad paremtų tokią „nekorektišką“, maištingą idėją. Ir Vakarų išsivadavimo proga liko praleista. Suprantama, juolab Rusijos demokratija gan greit palaidota.

Šių metų rugpjūčio 13-ąją per „Laisvės“ radiją apie aną pučą kalbėjo profesorius Jurijus Afanasjevas, vienas paskutinių Rusijos demokratų. Tema buvo tarsi pučo žlugimas ir demokratijos pergalė. O J. Afanasjevas tarė: „Po 20 metų negaliu pasakyti, kad Ypatingosios padėties komitetas pralaimėjo. /.../ Atrodė, kad tas pučas kaip valstybės perversmo pamėginimas nepavyko. Tačiau tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Mat ir be „komitetininkų“ [GKČP] jų triumfas tapo galimas.“

Čia ir esminės J. Afanasjevo įžvalgos – labai rimtos.

„Atėjo ne laisvė, dėl kurios stengtasi, ne demokratija, kurią skelbė, bet kasdien didėjanti suirutė ir visų struktūrų, taip pat visuomeninių, degradacija. Įsiviešpatavo godulys, agresija ir siekis žūt būt ko nors įsigyti, praturtėti bet kuriomis priemonėmis. Būtent visa tai, kas būdinga žmonėms dar ligi moralės būvio, ligi suvokimo, kas gera ir bloga. Štai kas įsiviešpatavo, galų gale. Iš čia ir visuomenę apimanti apatija, joje augantis ir visiškas abejingumas, ir tai, kas vadinama eskapizmu. Tai yra, Jelcino, o paskui Putino valdžia savo veiksmais, kad tik išsilaikytų, visus Rusijos gyventojus suginė į tą eskapizmo būseną. /.../ Gyventojai visai nebeturi valios, nėra net valios priešintis, kovoti. Noras nugriebti, praturtėti, dar ko nors įsigyti – tai yra. Bet juk tai gyvūnų noras, gyvuliškas instinktas, jau nebe žmogiškoji esmė.“

Dar jis paminėjo, kad pagal Rusijos sociologijos instituto tyrimą daugiau nei pusė gyventojų norėtų iš Rusijos išvažiuoti. Jaunimo tarpe – ligi 70 %. „Man regis, štai tos valdžios, Putino valdžios pastangomis gyventojai privesti iki kraštutinės entropijos būvio“. Ar geriau sprogimas, ar išmirimas, J. Afanasjevas nesiryžo spėlioti.

O mes – ar negirdim pažįstamų dalykų?

Belieka pasiūlyti visiems Lietuvoje dar apie ją galvojantiems: apsidairykime, kiek mes patys tebesame zombizmo ir zombiukų okupuoti, o dar iš naujo tylomis okupuojami, pučui tęsiantis lėtine forma. Vienintelė mūsų pareiga bei viltis – ne bėgti (čia tas eskapizmas), o moraliai priešintis.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“, 2011-08-23

Panaudota pranešimas konferencijoje Seime „Maskvos pučo sąsajos su Lietuvos laisvės kova po Kovo 11-osios“, 2011-08-20