Demokratijos išmėginimai. V. Landsbergio kalba Demokratijų forume

Aukšto lygio demokratinis susitikimas "Kelias į demokratiją: Demokratijų bendrijos parlamentinio forumo vaidmuo", 2011-06-30, Vilnius

Demokratija, kaip tarptautinė civilizacinė valstybių valdymosi ir politinio gyvenimo kultūra, mūsų laikais vėl artėja į didžiausiąjį išmėginimą. Būti - ar nebūti.

Ją atmesti, diskredituoti ir pakirsti siekia valdymo sistemos bei režimai, kuriems taikytinas aiškus bendras apibūdinimas: nedemokratija.

Pasaulio nedemokratijos mielai atsikratytų net visų demokratijų vienu smūgiu, kad tik neliktų nei sąžinės balso, mindžiojant nužudytų kitamanių, kitarasių, kitaklasių kapus, nei nemalonaus nepilnavertiškumo komplekso. Juk tai šis likutis taip vargina ir žeidžia iš vidaus, kad gimsta net ištobulintos kvazi filosofinės kitų ir kitokių tautų arba socialinių klasių naikinimo doktrinos. Štai tie – neverti gyventi, ir viskas. Belieka techninis uždavinys.

Taupydamas laiką nepriminsiu atitinkamų jauno Karlo Marxo ir nebejauno Bernardo Shaw pasisakymų.

Tačiau įsivaizduokim, kad Antrąjį pasaulinį karą laikinai laimėjo sąjungininkai J. Stalinas ir A. Hitleris, kurie nesusikovę tarpusavy pasidalino Europą ir įvedė jos tautoms abiejų savo "socializmų" visai panašią tvarką.

Toliau – keli jos žinomi bruožai.

Antai tėra viena tiesa, net  mokslo patvirtinta, kad darbo liaudžiai ši tvarka pati geriausia; jos vadai - genialūs; himnai jiems ir jų klikoms (partijoms) - prakilniausi. Socialistinis turinys ir nacionalinė forma, tai unikali nauja kokybė, kuri lemia meno šedevrų nemirtingumą. Neveltui ir vienų, ir kitų monumentalioji skulptūra – kaip du vandens lašai.

Jeigu vis dėlto atsiranda piktavalių kitamanių einančių prieš „liaudį“ ir jos aukštuosius interesus, besikėsinančių net į visuomenės stabilumą, tokie asmenys arba liaudies priešų grupės turi būti negailestingai naikinami, tuoj pat eliminuojami, atskirais atvejais uždaromi socialinei ir fizinei izoliacijai kaip sutrikusio proto kenkėjai.

Štai mąstymo ir valdymo sistema, kurią vyresni dar atsimena. Ši mūsų regiono tautų patirtis – gebėjimas atsiminti ir lyginti, atpažinti ir atmesti demagogijas ir manipuliacijas – gali būti naudinga ne tik naujai besikuriančioms demokratijoms. Tad prisiminkim aną sistemą. Ji žadėjo ir kūrė šviesią vokiečių ir sovietų liaudies ateitį. Gaila, bet abu įžymieji vadai nepasitikėjo vienas kitu, galando peilius, ir galimas nacikomsocialistinis Naujosios Europos namelis griuvo.

Apie tai kalba atmintis, kurią kartkartėmis vėl siūloma eliminuoti. Be abejo, geriausiais ketinimais – vardan šviesios tautų ir vadų ateities.

Aš dar ne visai eliminuotas (iš viešumos), juolab neuždarytas, tai dar šiek tiek paryškinsiu kaip mes, demokratai, nepaisant visų popierinių laimėjimų prieš nedemokratijas, galų gale slystame jų kryptimi. Atsirado reiškinys net vakaruose, kurį vadinu manipuliuojama demokratija. O juk norime siūlyti modelius kitiems, besiveržiantiems į laisvę iš nedemokratinių režimų kaip antai Šiaurės Afrikoje. Nenorėtume, pavyzdžiui, kad Libija liktų suskaldyta pagal žinomąjį Rytų Europoje „sušaldyto konflikto“ modelį. Negalime įsivaizduoti nė amžinai įšaldytos diktatūros Kuboje. Bet pažvelkime į save.

Ar tikrai laisvė yra aukščiausioji vertybė? Mano ponios ir ponai, čia tikrai galima įvairovė, reliatyvios sampratos. Dalinė laisvė galėtų būti siūloma (ir būna siūloma, net Lietuvai), kaip visai pakankama. Aišku, ką aš dabar sakau, nėra mano teiginiai, o kitų, net paplitę. Noriu juos parodyti senovinėje satyros šviesoje.

Ar verta siekti tiesos, kovoti už tiesą? – Čia, ponai,  kyla pavojus nuslysti į nepragmatines pozicijas, nerimtas, idealistines ir netgi žalingas visuomenės gerovei. Tu nori tiesos, tai gal ieškai priešų?

Toliau. Ar tikslinga brėžti skiriamąją liniją tarp demokratijų ir nedemokratijų, paisant kažkokios esmės, kai nedemokratijos jau yra išradusios platų spektrą karikatūriškos "demokratijos" kaukių, o nenoras meluoti viešai arba sau tik apsunkintų mūsų verslą su tironais? – Ne, atsakome, laikas jau vengti visokių skiriamųjų linijų net tarp tiesos ir melo. Kai kas mat galėtų priimti tą skirtį kaip įžeidimą, ir mes, norėję neatsisakyti tiesos, liksime kalti. Tąsyk atsidursim dar ir izoliuoti savo celėje anapus politiškai korektiškos tarno laikysenos grotų. Verčiau lėbaukime su diktatoriais pavadinę šį pažangų malonumą „Demokratija per verslą“.

Taip artėja, vėl stiprėja būtent anoji, tariamai atmestoji, pasaulio tvarka. Kai kurie pataria: priimkite į kompaniją visus tironus ir autokratus, jei tik pasivadina susuktais orveliškais demokratais, o dar modernizuoja ginklus. Nebus įtampų, gražiai buriuosite į nieką. Arba dar tiesiau pataria: atsisakykite tų savo kalbų apie demokratiją, visokių democracy clause,  kaip atgyvenusio kortų namelio, ir mažiau skaudės.

Atsisakyti nesunku netgi Dievo, jeigu Jo ar šiaip ko nors jau nebėra sieloje. Štai kodėl žiūrėkime į savo vidų, kol jį turime. Ir atpažinkime auklėtojus dvišakais liežuviais. 

Gal tai geriausia, ką gali daryti ši Demokratijų Bendrija nykstančiame, tapatybę prarandančiame demokratiniame pasaulyje. Stabdykime jo visuotinį konformizmą, kviesdami visus norinčius kurti tikrą demokratiją.

Ačiū už dėmesį.
Vytautas Landsbergis