Kalba tarptautinėje konferencijoje „SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“, Lietuvos Respublikos Seimas, 2011-06-29

Prieš 70 metų Antrojo pasaulinio karo istorijoje buvo atverstas naujas puslapis.  Tai įvyko, kai buvę sąjungininkai Sovietų Sąjunga ir Vokietija, pagal slaptą susitarimą jau prieš metus pradėję naują didįjį karą, užgrobę ir pasidaliję Lenkiją ir Baltijos valstybes, dabar susikovė tarpusavy. Kaip ištyrė ir dokumentiškai parodė istorikas Markas Soloninas, sovietų diktatorius Josifas Stalinas buvo tam sukaupęs ir parengęs didžiulę jėgą, tačiau Vokietijos „fiureris“ A. Hitleris užpuolė pirmas. Ofenzyva ėjo per sovietų ką tik užgrobtą ir inkorporuotą Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes. Suomija bei Rumunija įsijungė, kad atsiimtų sovietų atplėštas savo žemes. ( A. Hitlerio pareiškimas 1941-06-22 rytą apie kovą „visu frontu, kartu su Suomija ir Rumunija“). Taip įvyko esminis Antrojo pasaulinio karo posūkis, lėmęs ir įvykių eigą, ir karo Vokietijoje pabaigą 1945 metais, ir naujai perbraižytą politinį Europos žemėlapį. 

Jau 1939 m. kovą J. Stalinas viešai prabilo apie galimą naują ir draugišką politiką Vokietijos atžvilgiu. Pirmas atsakas į šią ištiestą ranką buvo A. Hitlerio žygis prieš Lietuvą – Klaipėdos užgrobimas kariniu ultimatumu, - ir prasidėjo diplomatiniai abiejų agresyvių imperijų suartėjimo kontaktai pasibaigę vieša nepuolimo sutartimi, kuri numatė tarpusavio solidarumą karo su bet kuria trečiąja šalimi atveju. Kiekvienam turėjo būti aišku, kad kalbama pirmiausiai apie Lenkiją, kuriai Sovietų Sąjunga nepadės Vokietijos-Lenkijos artėjančio susirėmimo atveju. Po savaitės, dar sulaukusi, kad Sovietų Sąjunga ratifikuotų šią sutartį būtent rugpjūčio 31 dieną, Vokietija iš karto, rugsėjo 1-ąją, puolė Lenkiją. SSRS kiek palaukusi smogė kariaujančiai Lenkijai į nugarą rugsėjo 17 d. Iš tikrųjų pirmasis sovietų smūgis nekenčiamai „buržuazinei“ Lenkijai buvo jau minėtas itin skubus, net vasaros atostogų metu ir savaitgalį, sutarties su vokiečiais ratifikavimas Maskvoje karo prieš Lenkiją išvakarėse. Matyt, A. Hitleriui to ir tereikėjo, o Raudonoji armija šiek tiek lukterėjo.

Tuomet dar nebuvo prasiskverbusi žinia, kad vokiečių-sovietų sutartis, kurią britų spauda tiksliai pavadino „“Communazi Pact“, turėjo slaptuosius protokolus apie būsimas dar nepriklausomų, o jau pasmerktų valstybių žemių dalybas. Lietuva atsisakė dalyvauti kare Vokietijos pusėje, tačiau Lenkijos likvidavimas palietė ir Lietuvą. Sovietai užėmė ir Lenkijos 1920 m. okupuotą, vėliau jos aneksuotą, Rytų Lietuvą – Vilniaus kraštą. Daug jo gyventojų, dar ligi perduodant dalį teritorijos ir istorinę sostinę Lietuvos Respublikai, tapo sovietų smurto ir plėšimų aukomis. Kaip Raudonoji armija elgėsi, nenoromis ir laikinai traukdamasi 1939 m. pabaigoje iš Vilniaus, vaizdingai aprašė rašytojas Ignas Šeinius savo knygoje „Raudonasis tvanas“. Vilniaus perdavimo byla praskleidė ir visą sovietų-vokiečių sandėrį, kai J. Stalinas įsakė atnešti ir parodyti apstulbusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui abiejų „socialistinių“ sąjungininkų pasirašytą žemėlapį su naujomis sienomis. Tai buvo tariamai paskutinė 1939 m. rugsėjo 28-osios versija – pagal antrąjį slaptąjį protokolą, – dar gyvą Lietuvą jau priskyrus Stalinui mainais į Vokietijai atiteksiančias Liublino bei Chelmo vaivadijas ir net Seinų kraštą.

Tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją – SSRS užpuolė 1940 m. birželio 15 dieną (pirmiausiai okupavo Lietuvą), nors kare prieš ketvirtąją, Suomiją, buvo jau nusilaužusi keletą dantų. Todėl bent nekalba apie Karelijos „savanorišką prisijungimą“ prie išvaduotojos Sovietų Sąjungos.

Lietuva, tapusi slaptų derybų objektu 1939 metais, nuo 1940-ųjų birželio 15-osios liovėsi buvusi bet kokiu veikiančiu tarptautiniu subjektu net 50-čiai metų. Vienintelė jos pastanga tokia pasireikšti buvo 1941 m. birželio sukilimas prieš okupantę Sovietų Sąjungą. Tai galėjo baigtis kokiu nors valstybės-protektorato ir Vokietijos sąjungininkės statusu kaip Slovakijai ir Kroatijai, tačiau naciams to nereikėjo; jie buvo iš anksto uždraudę bet kuriuos lietuvių valstybingumo gestus ir tos nuostatos nepakeitė. Pasipūtę ir kvailai išdidūs dėl savo pergalių jie nepasinaudojo nė užimtų Baltarusijos, Ukrainos, Vakarų Rusijos žemių gyventojų pradiniu palankumu, kad baigiasi Stalino teroras (dokumentiškai tai nušvietė geriausias archyvų žinovas Markas Soloninas). Labai greitai visur paaiškėjo, kad ir naciai – ne geresni. Taip pat Lietuvoje, kuri perėjo į politinį antinacinį pasipriešinimą pogrindyje ir boikotais.

Štai tas posūkis Antrajame pasauliniame kare, kai Vokietijos Reichas ir Sovietų Sąjunga susikovė tarpusavy ne tik dėl savo, bet ir Europos ateities. Tie nauji karo veiksmai pirmiausiai užgriuvo Baltijos valstybes, jau ligi tol vykusio karo ir sąmokslų aukas. Dabar suliepsnojo kaimai kaip antai Lietuvoje – Ablinga, o bėgantys sovietai kerštingai ir sadistiškai žudė gyventojus vien dėl kokio įtarimo ar tiesiog savo malonumui. Virš Baltijos valstybių piliečių žydų galvų pakibo holokausto kirvis, nors jų intelektualinį elitą ir kultūrą pradėjo naikinti jau sovietai 1940-1941 metais. Visa ši 1941 m. karo Baltijos šalyse istorija dar nėra tinkamai ištirta, juolab Vakarų šalyse ji žinoma veikiau iš sovietinių mitologinių interpretacijų. Tai senoji „išvaduotojų“ legenda be jokių masinių žudynių ir deportacijų. Maža to, tiesos praskleidimas dažniau keikiamas kaip mitų „perrašymai“, tartum ideologinis Antrasis pasaulinis karas dar vis tęstųsi, o taikos sutarties viena šalis ypatingai nenori. Beje, ir Vokietija, vėl suartėjanti su Rusija, ligi šiol nėra oficialiai denonsavusi Molotovo-Ribbentropo pakto. Todėl prasidedančios konferencijos reikšmė – neabejotina, ir aš sveikinu jos organizatorius bei dalyvius.

Atpasakota ir cituota BNS, „Delfi.lt“, 2011-06-29, „Alfa.lt“, 2011-06-29; „TS žinios“, 2011-07-06