Priešinimosi valia

 Kalba tarptautinėje konferencijoje „Valia priešintis: praeities projekcijos ateities iššūkiams“,

Lietuvos karo akademija, 2011-06-14

Gerbiamieji,

Mano temos pavadinimas turi du raktinius žodžius:

Vienas jų – pasipriešinimas.

Kitas atsako į klausimą – kam?

Žinoma, ne kažkokiems benamiams bolševikams ar abstrakčiai „tarybų valdžiai“, o svetimos šalies okupacijai. Tačiau okupuojama būna ne tik teritorija; dar blogiau, kai okupuojama smegenys, pats žmonių protas. Čia nemažiau reikia rezistencijos. Antai vis dar pasitaiko išgirsti, kad žmonės buvę tremiami į tolimus šalies (kokios?) rajonus.

Jeigu 1941 m. priešintasi tik Rusijos ar sovietų režimui bei jų imperinei valdžiai, tada netenkam visos istorinės perspektyvos arba turėtume kalbėti ir apie 1918-1920 m. karo įvykius, užbaigtus būtent Lietuvos ir Rusijos Taikos sutartimi.  Jau tas laikotarpis pareikalavo ideologinio moralinio apsisprendimo, priešintis ar ne, - ir apsisprendusiąją už valstybę  tautos dalį drąsiai galime vadinti jos piliečiais. Takoskyra buvo labai aiški: ar už savo nepriklausomą valstybę, ar už jungimąsi su revoliucine komunistine Rusija ir žengimą kartu į „pasaulinę“ revoliuciją. Stojantys už savo valstybę ir palaikantys tą siekį atmetė  raudonosios ekspansijos ideologiją. O ši kėsinosi į Lenkiją, Vokietiją, Vengriją, nenorėjo paleisti Suomijos. Lietuva tada gynė save dideliame tarptautiniame fronte.

Gimė ir besipriešinančių tautų solidarumo siekis. Jo kulminacija galėjo tapti Bulduri konferencija Latvijoje 1920 m. vasarą. Būtent rugpjūčio 31 d. tame Baltijos kurorte Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Ukraina pasirašė sutartį, kuri turėjo būti ratifikuota iki metų pabaigos. Joje šalys pripažino viena kitą de jure, sutarė spręsti teritorines problemas tik taikiais būdais ir pasikviečiant tarpininkauti trečiąją šalį kaip antai arbitražą arba Tautų Sąjungą, garantuoti mažumų teises ir taip toliau. Itin svarbus buvo įsipareigojimas nedelsiant parengti bendros karinės gynybos konvenciją. Aišku, kad gintis visiems reikėjo nuo Rusijos bolševikų ekspansinės politikos ir pasikartojančių Raudonosios Armijos invazijų. Įsitvirtinus tokiai sąjungai – kartais vadinamai Rytų Antante – Europos istorija būtų buvusi kitokia. Deja, šią progą pražudė Lenkijos teritorinės pretenzijos ir ypač J. Pilsudskio gobšumas kaimynų žemėms, konkrečiai, atsinaujinęs karas su Lietuva ir spalio 9 dienos invazija į Vilnių. „Rytų Antantės“ nebeliko.

Galų gale padėtis šiek tiek stabilizavosi, išvardintosios valstybės, išskyrus Maskvos užgrobtą Ukrainą, tapo Tautų Sąjungos narėmis.

Iš jų ir iš buvusios Austro-Vengrijos imperijos tautų radosi naujos arba atsikuriančios valstybės (kaip antai Lenkija ir Lietuva), visos kai kada vadinamos Versalio kūdikiais. Austrija su tuo susitaikė, o motina Rusija baisiai kentėjo, net ligi šiol. (V. Putinas apie tai prašneko 2009 m. Vesterplatėj). Todėl apsigynę ir iškovoję laisvę nuo Maskvos turėjo ruoštis tolesnei savigynai. Arba – pasipriešinimui. Juk Stalinas prie Lenino karsto net prisiekė: „plėsti Sovietų Sąjungą!“

Pasirengimas ar nepasirengimas sovietų arba Rusijos re-ekspansijai, o jis turėjo būti ir karinis, ir psichologinis moralinis, ir politinis, - labai įvairavo. Lietuvos, turėjusios tiesioginių problemų ir kentėjusios nuo agresyvių Lenkijos ir Vokietijos veiksmų, budrumas sovietų grėsmei apsilpo. Ypač jei prisiminsime nuoseklų Suomijos pasirengimą priešintis. Lietuvoje vyresnieji prisimena jį labai gerai – pavyzdys, kuriuo nepasekėme.

Sovietų ultimatumai Lietuvai pasipylė 1940 m. gegužę-birželį, ir šalies vadovybė blaškėsi kaip muselė voro tinkle. Paskutinis dar vadinamas ultimatumu, buvo tiesiog pranešimas – rytoj 15 val. pradedame jus okupuoti. Kad būtų aiškiau, sovietų dalinys jau anksti ryte peržengė sieną ir žiauriai nužudė Lietuvos pasienio policijos karininką A. Barauską. Ženklas ir pranešimas, kas bus kiekvienam.

Kodėl Lietuva nesipriešino – ne mano tema. Tik manau, kad priežasčių daugiau, negu kito pranešimo dilemoje: ar valios stoka, ar racionalus skaičiavimas? Galima būtų dar klausti: ar pakrikimas, ar išdavystė?  Manau, susidėjo viskas kartu.

Tačiau okupacijos faktas ir tuoj prasidėjusios represijos, tautos ir valstybės potencialo naikinimas sukėlė atsakomąją reakciją: pabudimą ir pasipriešinimą. Tarp jo formų galime prisiminti mokytojų suvažiavimo spontaniškai, bet demonstratyviai sugiedotą Lietuvos himną, „rinkimų“ komedijos boikotą. Pradėjo rastis ir ginkluoto pasipriešinimo, sukilimo planai. Prieš ką?

Valstybės (ir kariuomenės) sunaikinimą lydėjo nedelsiama „sovietizacija“ – panaikinti Lietuvos tapatybę. Tokia buvo okupuojančios valstybės, SSRS politika. Ūkis, švietimas, administracija – viskas turėjo tapti sovietiška, kaip okupantės viduje. Žinoma, ir pavergtas protas, baimė, šunuodegavimas. Represijos prieš gyventojus vis stiprėjo; nė metams nepraėjus jau buvo suplanuota išvežti, t.y. sunaikinti iki 700 tūkstančių žmonių, ketvirtadalį arba daugiau gyventojų. Sukilėlių pasipriešinimas okupacijai ir primestai svetimai valdžiai buvo ir kova dėl gyvybės – pasipriešinimas tautos sunaikinimui.

Pasipriešinimo veiksmas buvo ir Laikinosios Vyriausybės atkurta Lietuvos administracija, švietimas, iš dalies ūkis. Ir sukilimo tąsa 1944-1954 m.

Iš trijų didesnių kaimynų, siekusių, kad Lietuvos ir lietuvių apskritai neliktų, du galų gale, per visas 20 amžiaus pamokas, jau susitaikė, kad Lietuva egzistuoja. Galime gražiai bendradarbiauti. Trečiasis dar ne. „Netektis“, matyt, ir vėl laikina, kaip 1920-1940 m. laikotarpiu. Ta Rusijos nuostata juntama, todėl teneužgęsta priešinimosi valia.

Vytautas Landsbergis
Atpasakota ir cituota „Alfa.lt“, 2011-06-14, „Delfi.lt“, 2011-06-14