Demokratijų forume

Pateiksiu keletą pastabų apie demokratijos koncepciją ir didžiausią Europos demokratijų dabarties problemą.

Demokratija ar nedemokratija (kai kas sako: antidemokratija), toks palyginimas geriausiai padeda suprasti dalyką. Skirtumas tarp formaliųjų antinomijų gali būti parodytas ir per žinomą tikrovės paradoksą: demokratija niekad nejaučia neapykantos nedemokratijai (gali atsiriboti ar nebent bijoti), kai nedemokratija visada ir karštai nekenčia demokratijos.

Kaip sakė p. A. Illarionovas (buvęs V.Putino patarėjas), nesitikėkite, kad nedemokratijos neperžengs savų sienų.

Gal tai net ir ne paradoksas, tik žmonių elgsenos taisyklė ir procedūra. Nelaimingas chuliganas nekenčia normalių, galimai laimingų žmonių; jam geriau įžeisti, žeminti juos gatvės žodynu ir gumbuotu kumščiu, negailestingu griovimu ir skleidžiamu vandalizmu. Štai aš! Šekit, jūs! Žinosit!

Tokiu būdu chuliganas, nors jaučiasi netikęs, mėgina gerbti save. O tas, kuriam geriau abipusė pagarba, dialogas ir taika, yra demokratas. Šie idealistiniai požiūriai jau savaime verti prakeikimo, ir jie atitinka indų išminčiaus Ravi Šankaro paprasčiausiąjį mokymą: gyventi yra geriau, negu mirti (išsižudant tarpusavio kovose). Todėl gyvenkime taikos bendruomenėje, bendrų žmoniškų taisyklių prieglobstyje. Chuliganams -  mūsų užuojauta.

Štai trapioji pasaulio demokratijų bendrija, visos individualiai, bet ir nuosekliai puldinėjamos nedemokratijų. Jei Suvienytosios nedemokratijos nugalės, vadovaujamos kokios nors globalios teroristų vyriausybės, tai ateis šventoji Pasaulio tvarka, tačiau tik laikinai; tolesnis žingsnis bus vėl susipriešinusių nedemokratijų branduolinis karas.

Taigi šiame kelyje sprendimų nėra. Todėl turim girdėti demokratijų pašaukimą vienybėn ir jų pareigą žmonijos vardan priešintis materialistinei pražūčiai. Žinia, jei ta žmonija dar nori gyventi. Kitaip tarus, jeigu ji dar pajėgi suprasti, kad nebus gyvenimo be meilės.

Toks turėtų būti ir mūsų organizacijos pranešimas ir misija pasaulyje.

Antrasis klausimas yra pagrindinė Europos problema. Jeigu aiškiai nubrėžta skiriamoji linija tarp demokratijų ir nedemokratijų  nuplaunama, kam tai naudinga? Tik didžiajai nedemokratijai su jos blogais kėslais, o demokratijai –niekad. Šūkis „daugiau jokių skiriamųjų linijų!“ yra grynai antikrikščioniškas, nes krikščionybė dar skiria gėrį nuo blogio. Gerąją valią nuo blogosios, jei norite, kad būtų aiškiau. Tokia skirtybė  visada reikalinga, jei dar sapnuojam Europą.

O tada imkime žemėlapį ir įsižiūrėkim į skirtybes  bei demokratijų-nedemokratijų skiriamąją liniją. Deja, tarp Europos nedemokratijų viena yra didelė ir įtakinga. Daugelis jos bijo. Tad jos interesas yra daugybė pastangų kurti sumaištį dėl pačios demokratijos sąvokos. Siūloma visokiausios rūšys „liaudies“, ypatingų, tautinių, uzurpuotų doktriniškų, valdomų arba išmintingai vadovaujamų, didžiai „suverenių“ suklastotų demokratijų. Vis dėlto mes tikimės ir darbuojamės, kad demokratija nevirstų patyčiokratija. Kas išties pavojinga, tai manipuliuojamos demokratijos virusas, šiuo metu plintantis jau ir Vakarų pasaulyje. Galutinis rezultatas, kuris gal netruks ateiti, būtų pūvanti demokratija.

Ir paskutinis žodis. Realus Europos vietos, kurioje esam, žemėlapis rodo europietišką demokratiją kaip fronto valstybę Gruziją, prieš kurią stovi didžiulė, pikta ir kariškai kur kas galingesnė nedemokratija. Tai nelaimingoji Rusija (tegu šis vardas žymi tik dabartinį valdantį elitą). Galimas pavydus Gruzijos demokratijos suardymas būtų pažeminantis smūgis visai Demokratijų bendrijai. To negalima leisti. Apsipratimas su nepriklausoma Gruzija (nebe NVS), priešingai, būtų Rusijos vilties kelias.

Išties, Rusijos kaimynų požiūriu, kodėl tai negalėtų būti sėkmė, laiminga aplinkybė turėti tokį didelį, turtingą ir geranoriškai bendradarbiaujantį kaimyną? Tai būtų taikos ir gerovės kelias pačiai Rusijai, ar ne?

Jeigu tikrovė yra kitokia, o būtent matoma kaip nelemta ir nelaiminga aplinkybė gyventi piktos, gobšios, žlungančios ir kerštingos (dėl savo pačios likimo!)  Rusijos, tai kas belieka mažosioms demokratijoms? Žinoma, melstis už Rusijos sielą. Visa Demokratijų bendrija turėtų nuoširdžiai jungtis į tokią maldą. O toliau - rengtis tikrai gynybai beprotybės priepuolio atveju, kaip Suomija buvo pasirengusi 1939-aisiais. Ir ramiai tarti „ne“ bet kuriam šliaužiančiam satelizavimui, visos Europos „finliandizacijai“ ir paralyžiuojančiam „politiniam korektiškumui“, kuris nūnai mėgina uždrausti paskutinį dar nepavergto proto kvėptelėjimą.

Toks „ne“ yra bemaž efektyviausia susitelkusių demokratijų priemonė.

Vytautas Landsbergis
Kalba Demokratijų bendrijos Parlamentinio forumo pasitarime Tbilisyje, 2011 m. gegužės 20 d.