Sniegui nutirpus

Už kiekvieno medžio vis kitaip
kviečia saulė lydi
už kalvelės ir už krūmo štai
vis kitaip matyti.


Ar toli nubėga akys
ar į samaną
gera tarpais man taip valkiotis
meiliai po gyvenimą.


Per pušyno properšas tenai
kur padangė ošia
ir geltonosios plaštakės
pirmos žydi
mes nueitume visai
nepralošę
žalumon ir žydrumon
apsidairydami.

(1981)