Sergejus Uosis

Aš pavargau anos Rusiõs gimtinėje
iš ilgesio laukinio grikių pražydėjusių,
nueisiu sau per garbanas dienų - šokėjų
palikęs buitį seną samaninę.

O tau, motule, vėl ir vėl atrodys,
kad žūsta klysta tavo vaikas,
kad išganytų vienas žodis,
ir grįžčiau pas tave pasveikęs.

Žinau, už miško tautos bunda.
Pašauktų ir mane, jei laikas,
po kraujo vėliava į tuntą.

Bet artimiausia man užvis
laisvūno vanago širdis
pamilus vėją vagabundą.

(2005)