Iš vasaros dienoraščio 2008 m.

Ryto vakaro laiškas


Rytą krito obuoliai.
Į rasotą pievą krito.
Kas ten saulę apvaliai
dangumi parito?


Toks atėjo laiškas ryto.
Ėjom lyg nebūtų.


Žemė mindžiota pražydo
o virš mūsų o virš mūsų
begalinis Dievo vėjas
ir žvaigždėtos vejos.



Baladė


Sesės bangos barėsi.
O brolytis baltalytis
plūduriavo mariose.


Oi brolyti baltalyti
tu norėjai pamatyti
kur saulužė neriasi


kur užgimsta marių vėjas
ir supykęs niekadėjas
peša palšą debesį -


bet paklydai amžinai.
Gaudžia mėlyni varpai
širdį skauda seseriai.



Baltijos džiazas


Smėlis po kojom dainavo.
Ypač gražiai
muzikavo basi kulnai.
Tiktai girgžt ir grikšt ir
griežėm kulnais kaip skripkom.


Ūžčiojo
fonas ritmingai galingai
šiek tiek netvarkingai nuo ryto
laisvai įrašyta
jūros perkusija.



Pristūmė debesį


Ėjai
su savo mintimis.
Nešeisi
keleta gyvenimų.
O jūra plovė vilnimis
takelį menamą.


Išnyksta mažos pėdos -
žmogaus, žuvies, žuvėdros.
Pristūmė vėjas debesį,
o jūra malasi.



Atradimai to visko


Ot perkūnas koks gražumas -
naktį Baltijos dangus!
Pilkos vilnos nešukuotos
tarpuose rausvumas.


Palei dugną guli uotas.
Ar matai kur laivas?
Paukščiai lėkė laivas rėkė
nebuvau aš kvailas.




Antikos prisiminimas

Gyveno senelis Achilas.
Turėjo silpnoką kulną.
Traukė jį žalias vynas.
Padarydavo burną.


Medinis žirgelis prie Trojos
kadaise padėjo įveikti priešą.
Dabar tiktai durnių dėžėj tau parodys
karišką arklį pieštą.


Nutolo jau viskas, achajai. Išblėso tas
ryžtas
ir didelis karas dėl Elenutės.
Muziejuje vado basutės.



Ten pat. Ant kranto

Girdėjau ją ūžaujant.
Debesys plaukė.
Širdy buvo liūdna ir giedra.


Vėjas pačiupo žuvėdrą
apsuko
ir nunešė.



Išbėrė raudonai


Dygo dygo po laukymę
dygo mažos musmirės.
Trys didžiuliai baravykai -
kirmėlyčių būstinės.


Aš ėjau per spindį
ir per samanyną.
Man parodė pečelinda
miško ploto išbėrimą.


Nepavyko pasirinkti
jokio gero grybo.
Tik mažytės musmirytės
lyg pasiutę dygo.



Gruzijos naktis


Žmogžudžių naktį
ryto sulaukė Vilnius.
Žmogžudžių naktį
laukė lemties Tbilisi.


Vilniuje rytas išaušo.
Gruzijoje - dar ne.
Dieve, ar Tu ką sakysi?


Aplink miestą tikri -
ne sapne -
šarvuoti žudikai šliaužioja.



(2008-08-13)


Čiurlioniui


Nueisiu kada nors prie upės
už Probobutės
kol jos dar pjūklai nesupjaustė
prie Nemuno kur saulė vakare
anapus miško leidžiasi raudona
lig dangaus
ten susitiksime tu būsi
mano brolis
ir vaikščiosim bastydamies klausydamies
pasiuntinių
pasišnekėsim lenkiškai
pasidainuosiva lietuviškai
šposausime žemaitiškai

tu man parodysi visus takus -
į kadagių kalnelį rytui tekant
naktį
prie Mergos Akių
kai byra žvaigždės į pasaulio pievą

mes nesimelsim bet galvosim
apie Dievą
kuris yra tas mūsų pasivaikščiojimas
arba trečias

menamas galbūt
ir visas mūsų laikas
buvęs ir nepasibaigęs.

Nėra geriau negu prie Nemuno.
Toje pakrantėje
kur tyli valtys
joms nerūpi
ką kalba vakaras
naktis
ir upė.



Giedojimai Karolio Didžiojo bazilikoje

Čia buvo sostinė Europos.
Tik vienas sostas.
Giesmės
nuo skliautų -
jos buvo amžiams surašytos
į vieną storą knygą.
Privaloma sekvencija, choralas, tropas .
Nuo smilkalų auksinis oras.


Čia riteriai krikščioniškų šalių
vėl renka skelbia Didįjį magistrą.
Už mūrų pro vitražą saulė blyksi.
Čia širdys doros, dar nedūstančios.
Maskva - visai kitam pasaulyje
už mylių šimto tūkstančių.


(Aachenas, 2008-08-31)



Trumpa istorija


Papasakočiau jums istoriją
apie mizerikordiją
ir gloriją.


Tarp jų tekėjo pabuvimo upė.
Joje mirgėjo vėjo mintys -
mažytės viltys.


Kažkas paleido popierio laivelį.
Galbūt - laiškelį.
Tikrai ten taip galėjo būti.


Išvis
tik du krantai
ir upė.