Marvietė

Be galo senas angelas
nutriušusiu sparnu
žiūrėdavo pro langus iš
belangių aukštumų.

Jį domino kampelis vienas
vienoj mažoj planetoj
kurį pamiršo Tėvas Dievas
ugnies ir maro vietoj.

Ten žmonės tartum atsisveikindami
slankiojo po kiemus
liūdnom akim. Jie nenorėjo sveikti
visi pamilę nuliūdimą savo

ir įniršio dainas dainavo
savigraužos poetai.


(2006)